Poetė, rašytoja, dailininkė A.Gustas Lietuvą paliko per karą, jos tėvai bėgo nuo sovietų valdžios. Į Vilnių grįžusi po daugelio metų menininkė džiaugiasi čia matydama savo darbus.
Getės institutas Lietuvoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristato A. Gustas piešinių ir poezijos parodą „Moterys su burnomis“. Autorė sako, kad šį ciklą pradėjo kurti prieš dvidešimt metų, nors moters tema jai visada buvo įdomi.
„Esu moteris ir tokia noriu būti savo kūryboje. Išleidau knygą apie laiką. Šiandien sąvoka „laikas“ – intensyvi, vyriška. Bet mums reikia ir moteriškos. Rašydama knygą vis galvojau, kaip perteikti tai, ką jaučiu, kaip suminkštinti erdvę, kurioje gyvename. Aš jokiu būdu ne prieš vyrus, bet jie kartais pamiršta sąvoką „MYLINČIOS vyro rankos“, – sakė iš Vokietijos atvykusi A.Gustas.
Menininkė po karo liko gyventi Vakarų Berlyne. Sako, jai patiko didelis miestas. Ištekėjusi už kovotojo su nacizmu, rašytojo Georgo Holmsteno moteris prisimena, kad nebuvo skaičiusi nė vienos poezijos knygos, tačiau vyras pažadino joje kūrėją.
Šiandien A.Gustas yra išleidusi kelias dešimtis poezijos rinktinių. Kai kurie jos eilėraščiai virto dainomis, buvo išversti į lietuvių, lenkų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas.
Kūrėja priklausė Vakarų Berlyne garsiai Kroicbergo menininkų ir literatų bendruomenei. 1972-aisiais ji įsteigė grupę „Berlyno dailininkai-poetai“, kuriai priklausė ir tokie menininkai kaip Giunteris Grasas, Volfgangas Šnelis, Giunteris Bruno Fuchsas. Prieš kelerius metus Berlyne atidarytoje grupės parodoje menininkai lietuvę pavadino jų motina. A.Gustas, remiama Gėtės instituto, organizuodavo dailininkų-poetų parodas Europoje, Pietų Amerikoje, yra išleidusi keletą grupės menininkų antologijų.
„Su visais jais aš šnekėdavau kaip su kūdikiais. Todėl mes taip gerai sugyvenome. Iš pradžių draugijoje buvo dar kelios moterys, bet vėliau jos pasirinko feministinį kelią. O mes nenorėjome politikuoti“, – prisiminė moteris.
Į Lietuvą A.Gustas teigia grįžusi vėl norėdama pajusti lietuviškąsias šaknis. Gyvendama Vokietijoje sako visada save vadinusi lietuve: „Drabužiams neteikiu jokios reikšmės, tačiau kai buvau vaikas turėjau tautinį kostiumą, atsimenu su juo save ir eilėraštį „Aš esu graži mergytė“. Tai simbolis. Tokių reikia žmonėms. Tai suteikia žmogui stiprybės, ir nesvarbu, kad per karą savo tautinio kostiumo netekau, jis sudegė, tačiau vis tiek liko mano galvoje.“
A.Gustas kūrybos paroda atidaryta Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ją papildo ir ekspozicijos Kaune, Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje bei galerijoje „Aukso pjūvis“. Menininkės 85-mečio proga čia eksponuojami ir jos piešiniai pastele.
