Biržuose gimęs dailininkas 1952 metais baigė studijas Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), o po kelerių metų – studijas Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) dailės akademijoje.
Nuo 1960 metų L.Ločeris dalyvavo parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių interjerams kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, taip pat dalyvavo pasaulinėje parodoje „EXPO-70“.
Vyresnioji karta L. Ločerį prisimena iš jo monumentalių kūrinių dabar jau uždarytame sostinės restorane „Tauras“, garsiojoje vaikų kavinėje „Nykštukas“, jo kūrinių dar galima pamatyti viešbučiuose „Crowne Plaza“ (anksčiau vadinosi „Draugystė“), „Neringa“. Meno pasaulis ypač vertina L.Ločerio bareljefus „Amžinas ąžuolas“, „Kopų balsai“.
„Skaidrus piešinio ažūras, laisvos konfigūracijos, grynų, skaisčių spalvų plotai kuria smagią nuotaiką. Šviesios, lengvos L.Ločerio „Anykščių šilelio“, „Neringos“ kavinės tapybos spalvos, linijinio piešinio primatas, veržlus ritmas, grakščios formos rodė įsivyraujantį to meto dailėje paprastumą, įtaigų lakoniškumą“, – rašo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė.
Kūrėjo bareljefų, skulptūrų yra Druskininkų, Nidos, Ukmergės, Vilkaviškio, kitų miestų kavinėse. Dailininkas kūriniams naudojo metalą, betoną, medį. Kūriniai monumentalių, plokščių, dekoratyvių formų, jiems būdingas dinamiškumas, veržlumas.
1987 metais L.Ločeris išvyko į Kanadą, Hamiltono mieste gyveno trejus metus. Tuo metu pats L.Ločeris sakė, kad tai buvo bene sunkiausi ir ilgiausi metai jo gyvenime, nors sėkmingai dirbo privačiose mokymo įstaigose, dirbo kūrybiškai, tačiau nuolat svajojo grįžti į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dailininkas grįžo į gimtinę. Grįžęs jis pradėjo dirbti Dailės akademijoje, vėliau tapo docentu.
L.Ločeris bus palaudotas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje Vilniuje.
