Kaip šio žanro specifiką supranta, miuziklo atlikėjo specialybę vertina jo kūrimo procese dalyvaujantys menininkai? Į šiuos ir daugiau klausimų atsako bei mintimis dalijasi režisierė Eglė Kižaitė, dainininkė, atlikėja, aktorė Rūta Žibaitytė, dainininkė, aktorė Justina Kaminskaitė bei pantomimos aktorius, grupės „Neteisėtai padaryti“ narys Šarūnas Gedvilas.Įdomu, kad juos visus vienaip ar kitaip sieja dalyvavimas miuziklo kūrime.. Justina ir Šarūnas vaidina miuzikle „EX‘IT“, o Rūta atlieka vieną pagrindinių vaidmenų miuzikle vaikams „Išeik į kiemą“. Negana to, abi merginos žinių sėmėsi muzikinio teatro studijose. Tuo tarpu režisierė Eglė Kižaitė pastatė miuziklą „Išeik į kiemą“, kuris laimėjo antrąją vietą AGATA organizuotame Kultūros maratono geriausių kūrinių konkurse 2015 m. pavasarį.
Dažnas miuziklo žanrą išskirtinai sieja su brodvėjine kultūra ir supranta kaip kupiną ryškių šviesų, spalvų margumyno, viliojančių šokio judesių. Taigi, neretai įvardija kaip svetimą. Ar tikrai šie stereotipai atspindi šiuolaikinį miuziklą? Kokiais esminiais bruožais pasižymi naujos kartos miuziklas?
Eglė Kižaitė: Visų pirma drįsčiau paneigti tokį teiginį, nes Brodvėjus nelygus Lietuvai. Brodvėjaus teatrai, pastatymai tikrai skiriasi nuo to, ką mes galime turėti ir ką turime Lietuvoje. Mūsų miuziklas yra visiškai kitoks, nes mes tiesiog neturime tradicijos, todėl vis bandome įsivaizduoti, koks tas miuziklas galėtų būti, darome jį tokį, kokį manome, kad yra, koks jis galėtų būti su galimybėmis, kurias turime, idėjomis, kuriomis tikime. Dėl šios priežasties manau, kad tai visai nepanašu į vaizdą, kuris regimas Brodvėjuje. Manau, tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog dabar įdomu Lietuvoje diegti naują žanrą. Šis žanras labai naujas, šviežias, jaunas, todėl, galima sakyti, nepakaltinamas, galima daug eksperimentuoti. Bet tai labai didelė atsakomybė, nes nuo pirmųjų žingsnių priklausys, kaip miuziklas bus priimtas ateity.
Šarūnas Gedvilas: Asmeniškai aš pats miuziklo vienareikšmiškai nesieju su Brodvėjumi. Lietuvoje turime puikių pavyzdžių, kurie rodo, kad galime statyti įdomius miuziklus, kurie yra nutolę nuo tradicinių brodvėjinių klišių. Neseniai vyko trumpųjų miuziklų festivalis, populiarumą pelnė „Barboros Radvilaitės legenda“ bei daug metų rodoma „Velnio nuotaka“. Lietuviai šioje srityje tikrai turi kuo pasigirti.
Rūta Žibaitytė: Tikrai drįsčiau paneigti tokius stereotipus. Kodėl? Man miuziklas traktuojasi kaip muzika teatre. Tai yra vaidyba ir muzikiniai intarpai, kurie įpinami į spektaklio siužetą. Miuzikle, kalbu iš savo asmeninės patirties miuzikle „Išeik į kiemą“, stengiamės įpinti kuo įvairesnių muziko stilių: repo, džiazo svingo, pop muzikos elementų. Taip siekiame kad vaikas, jaunuolis, kuris dar renkasi, kas jam patinka, plačiai pamatytų miuziklo žanrą. Taigi, šiuolaikinis miuziklas tikrai nėra išskirtinai brodvėjinis.
Justina Kaminskaitė: Greičiausiai sakyčiau, kad ne tiek šiuolaikinis miuziklas nutolo nuo brodvėjinės kultūros, joje įgyvendintų kriterijų, kiek pats miuziklo žanras yra išsiplėtęs, peržengęs nusistovėjusias blizgių stereotipų ribas. Žanras pakito išsiplėtus šokio sampratai, būčiai ant scenos, įvairėjant muzikinės raiškos pavidalams, kintant žiūrovo skoniui.
Ar, remdamasi(s) savo kaip miuziklo atlikėjo, kūrėjopatirtimi, galėtum teigti, kad lietuviškas miuziklas turi savo specifiką ir tam tikrais atvejais ryškiais skiriasi nuo kitų valstybių produkcijos? Jei taip, kur slypi jo savitumas?
Eglė Kižaitė: Manau, kad galbūt jį galima pavadinti eksperimentiniu, kadangi jis kuriamas principu „čia ir dabar“. Pasirenkamas libretas, kažkas aranžuoja muziką, aktoriai taip pat ne visada yra susipažinę su miuziklo specifika iš arti. Pavyzdžiui, „Išeik į kiemą“ kai kuriems yra pirmasis miuziklas. Nemanau, jog galima aiškiai brėžti liniją, koks miuziklas yra Lietuvoje. Jis dar jaunas ir ieškantis, visiškas kūdikėlis.
Šarūnas Gedvilas: Mano vienintelė miuziklo atlikėjo patirtis atsispindi miuzikle „EX‘IT“, kuris, be abejonės, yra kitoks. Su kolegomis neseniai diskutavome, kas tai yra. Tai šimtu procentų nėra miuziklas, bet lygiai taip pat tai šimtu procentų nėra spektaklis. Manau, jog jaunieji miuziklo atlikėjai, kurie mokosi kolegijoje, dar tik bando suprasti, ką jie nori padaryti, pasakyti miuziklu. Pamenu, kad kai pats artėjau prie savo pantomimos studijų pabaigos, tiksliai nežinojau, kas yra ta pantomima. Žinoma, apie ją buvo mokoma, dėstoma, tačiau mes jos realiai nebuvome matę. Taigi, mes susikūrėme savitą vaizdinį ir savitą pantomimos stilistiką. Tokią formulę taikyčiau ir miuziklui. Miuziklo žanro specifikos nepakeisi, tačiau viską pakreipti originalia linkme tikrai galima. Lietuvoje tam yra puiki dirva, nes kol kas tuo niekas dideliais mastais neužsiima.
Justina Kaminskaitė: Manau, kad kalbėti apie lietuviško miuziklo tendencijas dar yra gerokai per anksti. Manau, kad lietuviško miuziklo kultūra dar vystysis daug metų, jei ji tokia apskritai susikurs, nes šiuo metu estiir pastangų kurti savus kūrinius, ir perimti Vakarų kultūroje gimusius miuziklus.Man būtų įdomu pamatyti, ar lietuvių liaudies muzikos motyvai arba tradicinio šokio piešiniai rastų vietą būsimame lietuviškų miuziklų pasaulyje. Iš viso, ar tokios vietos ieškojimo reikia?
Kodėl nusprendei gilintis į miuziklo žanrą ir tobulinti savo, kaip miuziklo atlikėjo(s) įgūdžius? Kas patraukė domėtis šiuo amatu?
Justina Kaminskaitė: Aš palengva nuėjau į muzikinį teatrą, nes labai norėjau dainuoti, gilintis į dainavimą. Tuomet patekau į Pramoginio scenos meno studijas Vilniaus kolegijoje, o po jų iškeliavau ruoštis stojamiesiems egzaminams į muzikinio teatro magistrantūrą Glazgo Karališkojoje konservatorijoje. Gyvendama Glazgelankiau miuziklo atlikimo, aktorinio meistriškumo, balso lavinimo seminarus, režisūros kursus.Tuo pačiu susidomėjau tarpdisciplininiais menais, pradėjau gilinti į fizinį teatrą, judesio teoriją, ir išklydau iš nusibrėžto kelio miuziklo link. Taip nukeliavau į teatro praktikos magistrantūrą Londone. Grįžusi į Lietuvą siekiu šaknytis savo kelyje remdamasi turimais įgūdžiais. Džiaugsmas jungti vaidybą, dainavimą ir judesį išliko ir tik išaugo, todėl vėl suku miuziklo keliu. Kuo toliau, tuo mažiau jaučiuosi išmananti, ir vis smalsiau darosi gilintis į kiekvieną kūrybinę užduotį.
Šarūnas Gedvilas: Tai yra labai geras iššūkis, nes vaidyboje aktorius dažniausiai įjungia kūną ir balsą. Miuzikle užduotis sudėtingėja, nes tu turi ne tik dainuoti, bet ir sekti partitūra, kad ir kur turi įstoti. Šis niuansas mane ir suintrigavo. Norėjau save išbandyti kitokioje srityje.
Eglė Kižaitė: Miuzikluose pasirodo ne tik muzikinio teatro specialybę baigę žmonės. Čia ateina ir tie, kurie baigė vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Manau, kad aktorius ateiti ir save išbandyti miuziklo amplua skatina smalsumas, noras išbandyti ką nors naujo. Kalbant apie miuziklą „Išeik į kiemą“, nemenkas akstinas yra patys vaikai. Būtent dėl jų norisi statyti, vaidinti vaikiškuose miuzikluose, nes kontaktais su jais teikia labai daug gerų emocijų. Šis gaivalas, sukuriamas teatre, suteikia idėjų ir jėgų naujiems darbams.
Kuo skiriasi miuziklo atlikėjo ir teatro aktoriaus specialybės? Kokią jų specifika? Ar jos kuriais nors aspektais laimi viena prieš kitą? Kokių savybių reikalauja miuziklo atlikėjo specifika?
Eglė Kižaitė: Kaip režisierė galiu pasakyti, kad darbo specifika su dramos aktoriumi ir miuziklo atlikėju visiškai skiriasi. Miuziklo žanre reikia sintetinti muziką, dainavimą, reikia stebėti, kad aktoriui būtų fiziškai patogu atlikti savo partijas. Su dramos aktoriumi daugiausia dirbi ties jo vidumi, išgyvenimais, ties žmogaus kūrimu.
Rūta Žibaitytė: Galiu pridurti, kad miuziklas įspraudžia į tam tikrus rėmus, kadangi turi galvoti, kur stovėsi, nuolat galvoji, kad muzika pasiektų žiūrovą ir ji netaptų kokius nors nesvarbiu elementu.
Justina Kaminskaitė:. Miuziklo atlikėjų vaidybos gebėjimai turėtų būti tokie pat geri kaip ir dramos aktorių, tik pačiame miuziklo žanre yra daugiau apčiuopiamos, išoriškai matomos raiškos nei dramos aktorių darbe. Jei kiekybiškai pagal tam tikrus kriterijus šios dvi kryptys skiriasi, tai kokybiškai, mano manymu, jos yra vienodai vertingos ir gerbtinos.
Šarūnas Gedvilas: Aš daug skirtumų neįžvelgčiau, kadangi yra tikrai nemažai panašumų. Specialybės yra viena kitą papildančios. Abiejose reikia gerai vaidinti, judėti. Žinoma, miuzikle prisideda vokalas. Kažkada domėjausi, kaip tame pačiame aptartame Brodvėjuje dirba aktoriai ir ten yra tokių pavyzdžių, jog, atrodo, kad žmonės daro stebuklus. Dainuoti, šokti ir vaidinti vienu metu yra tikrai kur kas sunkiau nei tik vaidinti. Manau, galima teigti, kad miuziklo aktorius yra ištvermingesnis nei dramos aktorius, nes jam tenka daugiau užduočių.
Per daugiau nei du nepriklausomybės dešimtmečius pastatyta vos keletas miuziklų. Kas, tavo manymu, lemia, kad miuziklo žanras Lietuvoje gana sunkiai tebesiskina kelią į visuotinį pripažinimą ir populiarumą?
Rūta Žibaitytė: Miuziklas turi tam tikrą žymę. Mano manymu, miuziklas Lietuvoje yra nepriimtinas, nes dažnai nenatūraliai pereinama iš vaidybos į muziką, todėl atrodo neskoningas. Užsienio miuzikluose pasirodantys atlikėjai yra labai universalūs. Jie labai gerai šoka, labai gerai dainuoja, yra nepaprastai talentingi. Nesakau, kad tokių žmonių nėra Lietuvoje, bet norint, kad miuziklas taptų populiaresnis, reikia labai tuo tikėti ir daug dirbti. Tikiu, kad savo miuziklu vaikams einame tinkama linkme. Negana to, Lietuvoje nėra specialiai miuziklams skirtos erdvės. Turime dramos, jaunimo, operos ir baleto teatro, o miuziklas savo nišos neturi.
Šarūnas Gedvilas: Manau, jog visų pirma reikėtų rasti žmones, kurie norėtų sukurti miuziklą. Turime teatro mokyklą, kurioje paruošiami režisieriai, aktoriai ir baigę studijas jie pradeda kurti. Jie bando propaguoti savitą stilių. Kas liečia miuziklą, manau, kad Lietuvoje tiesiog nėra atsidavusių miuziklo režisierių ir nėra aktorių, kurie pasiryžtų daryti tik tai.
Eglė Kižaitė: Reikia nebijoti eksperimentuoti. Jauniems žmonėms reikia imtis iniciatyvos ir dėti pamatus. Dabar ir vyksta pamatų klojimas, kada jauni žmonės bando kažką gvildenti. Negalima sakyti, kad miuziklo žanras turi problemą, nes ji sprendžiama. Beje, dabar yra apstu įvairių naujovių, todėl natūralu, kad žmonės sunkiai priima tai, kas yra naujo.
Justina Kaminskaitė: Manau, kad tai ne tik žiūrovų ėjimo į miuziklą, bet ir statytojų iniciatyvosklausimas. Miuziklo pastatymas gali užtrukti kur kas daugiau darbo valandų. Tai reikalauja įvairių sričių specialistų, jų įvairialypio darbo su atlikėjais. Tai užtrunka ilgiau nei pastatyti, pavyzdžiui, lengvesnio pobūdžio komediją.Tad, galbūt „sunkus skynimasis“ yra ne tik publikos paklausoje, bet ir pasiūloje.
Kaip žiūrovai priima miuziklą? Ar gastrolių metu teko pastebėti tam tikras tendencijas? Beje, ar brėžtum skirtumą tarp miesto ir provincijos žiūrovo?
Šarūnas Gedvilas: Kalbant konkrečiai apie miuziklą „EX‘IT“, žiūrovai jį priima. Jie dažnai atvejais nežino ko atėjus tikėtis. Laukia spektaklio ir spėlioja, kas ir kaip bus. Nei vienoje salėje kol kas nebuvome nušvilpti, kiek diskutavome po spektaklio, girdėjome nemažai teigiamų atsiliepimų. Manau, kol kas žiūrovai susipažįsta su miuziklo žanru, bando prie jo priprasti.
Eglė Kižaitė: Šiuo metu keliaujame į gastroles su vaikišku miuziklu „Išeik į kiemą“. Vaikai jaučia tą patį, ką jaučia aktoriai. Jie pajunta draugystę, bendrumą, kurio labai norisi vaikui. Net tie patys tėvai, kurie į spektaklį atveda vaikus ir yra pasiruošę stebėti, jie taip pat įtraukiami į bendrą vyksmą. Jie turi galimybę vėl pasijausti vaiku, pabūti drauge su juo, su aktoriumi. Mažiesiems smagu stebėti aktorius šalia savęs. Kai aktorius yra šalia ir klausia, koks tavo vardas, keik tau metų, vaikas pasijaučia svarbus ir jam negali nežibėti akys.
Rūta Žibaitytė: Labai stengiamės pakalbinti, įtraukti kiekvieną vaiką. Taip jie pasijaučia esą svarbūs, reikalingi, nes kiekvienas jų atliktas veiksmas miuzikle duoda ką nors gero. Labai norime, kad išėję iš miuziklo vaikai gražiomis idėjomis gyventų ne tik visą dieną, bet ir likusią savaitę.
Ties Lietuvos slenksčiu jau stovi tarptautinį pripažinimą pelnęs miuziklas „Rent“. Kaip manote, ar Lietuva jau pasiruošusi priimti miuziklą, kuriame atvirai eskaluojama socialinė atskirtis, rasinė diskriminacija, homoseksualų pastangos atrasti savo vietą po saule ir daugybė kitų visuomenėje vešinčių problemų?
Šarūnas Gedvilas: Viskas priklausys nuo pateikimo. Žiūrovui tikrai nepatiks, jei stengsiesi mokyti gyventi ar akivaizdžiai bandysi „įkalti“ kokią nors gyvenimo tiesą. Tuomet iš karto įvyks atmetimo reakcija. Kiekvienas žiūrovas turi pats nuspręsti, ko jis nori, kaip nori elgtis. Miuziklo sėkmė priklausys nuo pateikimo.
Rūta Žibaitytė: Tikrai nemanau, kad yra per anksti. Žmonės reikia kalbėti opiomis temomis, pratinti juos prie laisvumo. Manau, kad komedijinio žanro miuziklas būtų truputį priimtinesnis visuomenei, bet paskui pagalvojau, kad galbūt reikėtų pasirodyti su svarbia, aktualia tema.
Justina Kaminskaitė: Mano manymu, tokio dydžio produkcija kaip „Rent“, tokio sudėtingumo pastatymas yra didelis kūrybinės komandos užmojis. Aš linkėčiau žiūrovams, kai spektaklis bus pastatytas, tikrai į jį nueiti. Eiti net jei siutina temos, rekomenduoti draugams ir kaimynams net jei nepatiko, vestis visus savo pažįstamus ir plakti liežuviais, pradėti diskusijas, kad kūrybinė grupė gautų atsaką ir kitų miuziklų kūrėjai turėtų iš ko pasimokyti. Manau, kad nagrinėti tavo išvardytas temas yra tikrai ne per anksti. „Rent“ personažai puikiai atspindi skirtingų vertybių, pasaulių žmones. Verta šį miuziklą pamatyti, pajausti ir suprasti.
