Ir tai nėra ironiška ar persūdyta projekto pristatymo interpretacija. Iš Europos socialinio fondo lėšų finansuojamas projektas iš tiesų kalba apie kultūrines vertybes, kurios yra „išskirtinė ir neatsiejama asmeninio įvaizdžio dalis“, bei žada skatinti jaunimą ne tik dalyvauti kultūrinėse veiklose, bet ir save „apibūdinti per kultūrą“.
Iš visų trendų, kurie pasiekia jaunus žmones, kultūros vartojimo mada tikrai nėra baisiausia, kas gali nutikti, o ir bandymai supažindinti platesnę auditoriją su kultūrinėmis veiklomis mums jau ne naujiena. Tikriausiai ryškiausias pavyzdys – jau kelerius metus Lietuvoje aktyviai veikiančios skaitymo skatinimo iniciatyvos. Nors skeptikus (tarp jų ir mane) panašios akcijos priverčia užvertus akis įkyriai kartoti, jog kultūros vartojimas pats savaime nėra jokia vertybė, reikia pripažinti, kad jei tikrai atsiras nors vienas žmogus, kuris vedamas mados susipažins su pasauline literatūros klasika ar šiuolaikine lietuvių poezija, nuo to, matyt, visiems bus tik geriau.
Skeptikus skaitymo skatinimo akcijos priverčia užvertus akis įkyriai kartoti, jog kultūros vartojimas pats savaime nėra jokia vertybė.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad iniciatyva „Visi skirtingi – visi kultūringi“ patenka į tą pačią kultūros vartojimo „patrauklinimo“ kategoriją su skaitymo skatinimo iniciatyvomis, naujų muziejų komunikacija, raginant „su žymiu žmogumi artimiau pažinti vieną parodos kūrinį“ (nes meno kūrinys, kaip žinia, įgauna visai naują vertę, kai į jį žiūri greta žmogaus, kurį seki „Facebooke“) ar mėginimų senuose/naujuose televizijos kanaluose apie kultūros įvykius kalbėti populiarių, nors nebūtinai su kultūros lauku siejamų ar jame kompetenciją turinčių vedėjų lūpomis.
Kiekvienas šių reiškinių gali sukelti didesnę ar mažesnę abejonę mėginant įvertinti, kiek realios naudos kultūros laukui, o ne konkrečiai kultūros industrijai ar institucijai atneša panašūs veiksmai, kiek jie atliepia potencialaus suvokėjo lūkesčius ir ar netyčia neatbaido blizgaus įpakavimo kultūroje neieškančio žiūrovo.
Ir vis dėlto visi šie veiksmai, nepriklausomai nuo jų vertinimo, visų pirma yra orientuoti į kultūrą ir jos pažinimą, o ne galimą kultūros vartojimo rezultatą.
„Visi skirtingi – visi kultūringi“, priešingai, kultūros renginius, reiškinius, menininkus ir jiems atstovaujančias institucijas ryžtingai stumia į šalį ir su pagirtinu atvirumu, bet kiek gluminančiu cinizmu sako – visų svarbiausias yra įvaizdis. Kultūra yra toks pats produktas, kaip ir naujas „iPhone’as“, elektrinis paspirtukas ar rankoje išdidžiai nešamas kartoninis kavos puodelis. Tai tik dar vienas įrankis, padedantis konstruoti save kitų akyse.
„Visi skirtingi – visi kultūringi“ su pagirtinu atvirumu, bet kiek gluminančiu cinizmu sako – visų svarbiausias yra įvaizdis.
Įgyvendinant iniciatyvą buvo pasirinktos keturios kultūrinės kryptys: teatrai, bibliotekos, galerijos ir, cituoju, „renginiai“ – nes kam gi smulkintis, jei visus kultūrinius įvykius gali susprausti į vieną kategoriją? Jas specialiai projektui sukurtuose videoklipuose pristatė žymūs žmonės. „Jaunimo autoritetai“, kaip juos įvardijo Baltijos kamerinio operos teatro vadovas Darius Vizbaras. Jie, kviesdami jaunus žmones dalyvauti kultūrinėse veiklose, taip pat akcentavo įvaizdį, kurį transliuoti plačiajam pasauliui gali padėti kultūra.
Štai, Aistė Lasytė, siūlydama užsukti į teatrą, priminė: „Kai į teatrą eisi, kilstelėk aukščiau kalnierių, nes fojė gali sutikti daug garsių režisierių.“ MC Mesijus, pristatydamas bibliotekas, minėjo „modernų interjerą“ ir „totalų komfortą“, nepamiršdamas pridurti, kad nuo „knygų skaitymo gražėja veidas“. Į renginius kvietęs Šventinis Bankuchenas ragino pamiršti ir susikurtus socialinius vaidmenis, renkantis kultūriniam laukui „priimtinesnį“ variantą: „Nebūk pacukas, būk kultūriškai aktyvus, vaikščiok pats į renginius ir kviesk į juos kaimynus.“
Pačiai kultūrai šiuose klipuose dėmesio neskiriama daug. Kur kas svarbesni juos pristatantys asmenys ir jų kuriamas šiuolaikiško, madingo, originalaus miestiečio įvaizdis. Visuose klipuose kultūra tėra fonas – antrame plane sušmėžuojanti Nacionalinės dailės galerijos dizaino šimtmečiui skirta paroda ar Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interjeras – todėl nenuostabu, jog „Garbanotas bosistas“ dainuoja, kad „spalvos tavęs laukia“, taip visą vizualųjį meną suniveliuojant iki, grubiai tariant, spalvyčių, o skirtingus kultūrinius renginius vienu ypu reklamuojantis Šventinis Bankuchenas smogia žemiau juostos ir kviečia „ieškoti renginių kaip kumpio šaldytuve“. Jei nerasi kumpio, gal rasi sūrio, jei ne sūrio, tai gal bent grietinės. Svarbu ką nors surasti ir suvartoti, pageidautina, prieš tai nuinstagraminus.
D.Vizbaras „Labo ryto“ eteryje pristatydamas iniciatyvą teigė, jog „be dalyvavimo bibliotekose, galerijose, teatruose, apskritai visuose renginiuose, kažkuriuo metu tu tiesiog būsi nebeįdomus.“
Ir šiandien, kai savojo įvaizdžio vadyba tampa vis svarbesne šiuolaikinio žmogaus kasdienybės dalimi, toks teiginys, matyt, nėra neteisingas. Jį net būtų galima laikyti savalaikiu ir racionaliu, jei priimsime abejotiną nuostatą, kad prieš išderintas šiuolaikybės sąlygas nepasispardysi, todėl kaip tik iš jų ir turi būti lipdomos naujos mūsų gyvenimo normos.
Tik ar tikrai įdomus bus tas, kurio tikslas – nebūti neįdomiam? Ar tikrai vienintelis ir visiems pritinkantis savirealizacijos būdas turi būti bet kokios kultūros vartojimas? Ir ar tikrai pamaiviškumo persunktoje realybėje edukacinę funkciją turintis projektas visų pirma turi nurodyti į egocentrišką suvokėją, o ne nukreipti prožektorių šviesą į pačią kultūrą, neretai priverčiančią išlipti iš savimeilės burbulo?
Projektas „Visi skirtingi – visi kultūringi“ tikrai netaps iniciatyva, kuri radikaliai pakeis jaunimo požiūrį į kultūrą. Tikriausiai pasižiūrėję klipus „Facebooke“ jauni žmonės (kurie, mano galva, tikrai nėra tokie narcizai, kaip juos bando parodyti projekto organizatoriai) nei pradės aktyviau lankytis bibliotekose, nei nuspręs, kad tose bibliotekose esančios knygos yra visai nesvarbios, nes kur kas svarbiau, kaip atrodys selfis ant Mažvydo bibliotekos laiptų. Tad ir pavojaus varpais skambinti, rodos, nebūtų ko.
Ir vis tik šis projektas neblogai parodo tai, jog šiandien keičiasi ne tik fokusas. Keičiasi ir optika. Jei atrodytų ganėtinai natūralu (nors ir ydinga), jog dėmesį nuo kultūros objekto vis dažniau sukame mūsų pačių link, tai to dėmesio kreipimą skatinančios programos daro dar daugiau – pasikeitusią dinamiką jos legitimuoja. Ir, perfrazuodamos tikslinei savo auditorijai jau klasika tapusį šūkį, pamažu tvirtina – įvaizdis, o ne troškulys, jums turi būti viskas.
