Atidarymo vakarą nusikelti į nuostabiąją šalį padės klasikinės itališkos muzikos garsai. 22 val. muziejaus erdves pripildys fortepijono (Elena Šešelgytė), smuiko (Dalia Šešelgienė), alto (Marija Šešelgytė) ir balsų (sopranas Emilė Elena Dačinskaitė ir tenoras Dominykas Urba) skambesys. Su muzika pasitiksime naująją parodą.
„Svajonės apie tolimus kraštus buvo ankstyviausios mano vaikystės svajos. – Atsiminimuose rašė M.Dobužinskis. – Gal man tapti jūreiviu? Kai tapau vyresnis, apie tai netgi rimtai pakalbėjome su tėvu. Bet mano tėvas svajojo, kad pirmiausia tapčiau išsilavinusiu žmogumi, „europiečiu“, kaip jis sakydavo“.
Italijoje jis pirmą kartą lankėsi 1901 m. Vėliau keliavo čia dar ne sykį, fiksavo miestus piešiniuose, akvarelėse. Jo darbai buvo eksponuoti parodose, Venecijos bienalėse. M.Dobužinskio parašyti prisiminimai apie Italiją buvo išleisti knygos formatu. Kelerius metus net gyveno Italijos miestuose, kūrė scenografiją Milano ir Neapolio teatrams. O Lietuvos teatre saulėtąją Veneciją ir joje vykstančio spalvingo karnavalo dalyvius įamžino Riccardo Drigo baleto „Arlekinada“ (1935) scenografijoje.
„Nežinau nieko nuostabesnio, kaip pirmą kartą, naktį, atvykus į nepažįstamą miestą, eiti tuščiomis gatvėmis, vienam pasinerti į miegančio miesto gelmes, eiti nemąstant, kažką netikėtai atrasti, džiaugsmingai pažinti seniai pamiltas nematytas vietas ir justi tą pasimetimo siaubą, kai pasirodo, jog pasiklydai gatvių labirinte“, – rašė M.Dobužinskis.
Scenografas, grafikas, tapytojas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957) save vadino keliaujančiu entuziastu. Vaikystėje kelionės kryptį dažniausiai nulemdavo tėvo tarnyba, dėl kurios nuolat teko keisti gyvenamą vietą, vėliau – mokslai, darbas, kūryba. Ir visais atvejais – nuolatinis noras pažinti, stebėti, fiksuoti, kurti, kaupti žinias ir patirtis.
M.Dobužinskio gyvenimo kelias driekiasi per daugybę šalių ir miestų – jis gyveno Sankt Peterburge, Vilniuje, Vitebske, Kaune, Paryžiuje, Londone ir Niujorke. Jo kūrybinės veiklos ženklų galima atrasti daugelyje Europos valstybių: Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje, kt., taip pat –Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje.
Savaip transformuoti įspūdžiai ir vaizdiniai dažnai nuguldavo knygų iliustracijose ir scenografijos darbuose. Siekdamas norimo rezultato, jis nesibodėjo laiko leisti bibliotekose ir archyvuose. Ieškodamas reikiamos medžiagos, vykdavo į kitas šalis. Ilgainiui M.Dobužinskis tapo puikiu įvairių laikotarpių istorijos, architektūros ir ikonografijos žinovu.
Jis gebėjo laisvai interpretuoti sukauptą medžiagą ir, jos nekopijuodamas, scenoje įtaigiai perteikdavo vaizduojamos vietos ir laikmečio dvasią. Būtent teatras M.Dobužinskiui suteikė beveik neribotas galimybes ne tik aplankyti skirtingas šalis, bet, tarsi keliaujant laiku, jose pabuvoti skirtingais laikmečiais. Tokiu būdu teatras susiejo dvi dailininko aistras – keliones ir meilę praeičiai.
Rudenį vėl sėsime į M.Dobužinskio kelionių traukinį ir aplankysime Prancūziją, Vokietiją, Lietuvą. Vokietijoje M.Dobužinskis sėmėsi kūrybos paslapčių. Baigęs mokslus, Dobužinskis įsikūrė Peterburge, tačiau Vokietijoje lankėsi dar ne kartą. Kūrė scenografiją, dalyvavo parodose. Jo žmonai Drezdenas buvo beveik gimtasis miestas. Gyvendami Miunchene su žmona, pažino miestą, pamėgo jo naujas plačias gatves su fontanais ir ilgas jų perspektyvas.
M.Dobužinskį žavėjo Paryžius: „Aš tiesiog sužavėtas Paryžiaus, šio siaubingo šurmulio, neapčiuopiamos elegancijos visame kame, vos ne kiekviename žingsnyje priešais tave atsiveriančių nuostabių vaizdų“. Jis turėjo svajonę ir iš tiesų vėliau ją išpildė: „O kaip gi aš norėčiau mokytis ir dirbti Paryžiuje, kvėpuoti jo oru ir gyventi tarp viso to pirmą kartą pažinto grožio“. Jis Prancūzijoje kūrė scenografiją teatre ir kine, dalyvavo parodose, dėstė. Paryžius tapo jo amžinojo poilsio vieta.
Dobužinskiai save kildino iš senos Lietuvos bajorų Januškevičių-Dobužinskių giminės. Daugelis šeimos narių buvo gavę išsilavinimą Vilniuje ir jį laikė savo miestu. Mstislavas nebuvo išimtis. 1924 m. dailininkas gavo Lietuvos pilietybę. Kurį laiką M.Dobužinskis gyveno Kaune. Dirbo Kauno Meno mokykloje, intensyviai kūrė Valstybės teatre, buvo atidaręs savo Meno studiją. Parašė apie 50 straipsnių lietuvių heraldikos, architektūros, paminklosaugos ir teatro klausimais. Daug dirbo grafikos srityje, iliustravo knygas, kūrė ekslibrisus, taip pat dekoravo interjerus.
Gyvendamas Lietuvoje, M.Dobužinskis daug keliavo ir fiksavo šalies vaizdus piešiniuose. „Vilniuje viskas atrodė kupina paslapties, didvyriškumo ir šventumo. Nuo pat pradžių ir per visus mano gyvenimo šiame mieste metus jis man buvo brangus, tarsi gimtasis ir „savas““, – atsiminimuose atviravo M.Dobužinskis.
Kūrybinė grupė: kuratorė Živilė Ambrasaitė-Gailiešienė, architektė Ieva Šimkonytė, dizainerė Ona Vėliūtė, techniniai sprendimai – Audrius Janulevičius, projekto vadovė – Aušra Endriukaitienė.
Eksponatus parodos pirmajai daliai skolino: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos geležinkelių muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus.
Birželio 7 d., per „Kultūros naktį“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kvies į „Keliones teatre ir muzikoje“. 18–23 val. bus galima apžiūrėti ir kitas muziejaus parodas: „Klajojančios žvaigždės: žydų teatras Lietuvoje 1910–1943“, VDA scenografijos bakalauro studentų baigiamųjų darbų parodą „Portalai`2024“ bei „Kino teatras – slėptuvė nuo gyvenimo“, esančią muziejaus kieme.
