Menas neatkuria tikrovės, o tiesiog padaro ją matoma, – ši ilgainiui pagrindiniu modernaus meno principu tapusi mintis yra esminė ir Paulio Klee (1879–1940) kūryboje. Šio menininko išplėtotos formos ir dizaino teorijos, kurią jis dėstė žymioje Bauhauso mokykloje Vokietijoje, įtaka moderniajam menui lyginama su Leonardo da Vinči teorijų įtaka Renesanso tapybai.
Savo kūryboje Klee siekė perteikti tai, kas yra už „akivaizdžiosios“ tikrovės ribų. Jis, kaip ir Vasilijus Kandinskis ir Robertas Delauny, reformavo klasikinę kompozicijos sampratą. Tapybos kūrinio kompozicijoje svarbiais tapo ne tik ritmas ir judesys, bet ir kontrastas bei įtampa. Klee darbams būdinga muzikinė kompozicijos logika. Tai padeda įveikti abstraktumo bei figūratyvumo opoziciją ir kurti polifoninius, daugiakrypčius kūrinius.
Nacionalinė dailės galerija tęsia dokumentinių menininkų portretų pristatymo programą ir, bendradarbiaudama su Šveicarijos kultūros fondu „Pro Helvetia“, galerijos auditorijoje pristato XX ir XXI a. Šveicarijos menininkus. Šeši kino vakarai supažindina su keliais svarbiais, ypatingo tarptautinio pripažinimo sulaukusiais šveicarų menininkais: Maxu Billu, Dieteriu Rothu, Jeanu Tinguely, Romanu Signeriu, Pauliu Klee ir Meret Oppenheim.
Rėmėjai: Šveicarijos kultūros fondas „Pro Helvetia“.
Įėjimas nemokamas. Filmai originalo kalba su lietuviškais subtitrais.
