Stanislovo Kuzmos (1947–2012) paroda „Skulptūra + 5425 dienos“ sumanyta kaip pasakojimas apie metą, kuriuo gyveno ir savo kūrybinius ieškojimus plėtojo menininkas – apie šių ieškojimų nuoseklumą bei galią.
Pasitelkus kūrybinį (skulptūras, piešinius, fotografijas) ir rašytinį S. Kuzmos palikimą, Algimanto Kunčiaus ir Arūno Baltėno fotoarchyvų medžiagą, paroda pristatoma trijose Nacionalinės dailės galerijos erdvėse: vestibiuliuose atveriama dailininko plastinių sprendimų kaita – nuo renesansiškojo „Vartų sargybinio“ link hiperrealistinių figūrų; penktojoje parodų salėje lankytojas, įėjęs į rekonstruotą kūrėjo dirbtuvę, susipažins su skulptoriaus darbo virtuve, o devintoje nuolatinės ekspozicijos salėje rekonstruota 1984 m. vykusi Ksenijos Jaroševaitės, Stanislovo Kuzmos, Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Vlado Vildžiūno mažosios plastikos ir piešinių paroda. Ji išryškina Kuzmos skulptūrinių figūrų vietą vėlyvojo sovietmečio Lietuvos dailės procesų kontekste.
Parodos pavadinimą kuratorei Elonai Lubytei „pasiūlė“ pats menininkas. Metų pabaigoje skulptorius kruopščiai suskaičiuodavo kūrybinio darbo dienas. Jų skaičius, pažymėtas pliuso ženklu, tapdavo paskutiniu kalendoriaus įrašu. Bendra jų suma ir lėmė parodos pavadinimą. Tokių 1976–2012 metais buvo 5425 dienos.
S. Kuzmos darbai visuomenei žinomi labai gerai. „Šaulys“ tapo Šiaulių, kunigaikštis Aleksandras – Panevėžio miestų simboliais. Žingsniuodami Gedimino prospektu, sveikiname dramos teatro „Mūzas“, pasigrožime nuo Arkikatedros stogo į mus žvelgiančiomis dailininko kartu su Vytautu Navicku atstatytomis Karolio Jelskio skulptūromis. Einant į senamiestį, Trakų gatvėje mus pasitinka „Vartų sargybinis“. Atkurtos nepriklausomybės aukas primena Antakalnio kapinių memorialas, tapęs valstybinių švenčių minėjimų vieta.
„Skulptūros kelias į viešumą – ilgas ir sudėtingas. Todėl įdomu pažinti jo virtuvę (paraštes), patirti, kaip medžiagoje atgyja popieriaus lape nupiešta figūra, eskizas tampa baigta skulptūra“, – teigia E. Lubytė.
Parodą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Kūrinius parodai skolino: skulptoriaus šeima, Donatas Banionis, Zigmantas Dokšas, Virginija Gibavičienė, Eglė Jokūbonytė, Violeta ir Darius Jurgaičiai, Algimantas Kunčius, Visvaldas Neniškis, Romanas Raulynaitis, Vytautas Sirvydis, Vytautas Urbonavičius, Beatričė Vasaris, Vladas Vildžiūnas, Kristupas Vilutis, Marija ir Kęstutis Virkečiai, Birutė Žilytė, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Modernaus meno centras, Nacionalinis muziejus, LDK valdovų rūmai, Vilniaus universitetas.
Didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje eksponuojama Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) kūrybos paroda „Rentgenogramos“. Dailininkė išgarsėjo medicininės tematikos paveikslais – širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Ji ne tik diagnozavo sovietmečio visuomenės ligas, bet ir fiksavo istorijos transformacijas.
Savo tapyboje, asambliažuose, akcijose ir instaliacijose menininkė akcentavo ribines situacijas ir nepatogias erdves, kur ryškūs žmogaus ir technikos, individo ir visuomenės susidūrimo pėdsakai. Svarbiausias temas ir kūrybos bruožus atskleidžia parodos dalys: „Tarp kosmoso ir abstrakcijos“, „Medicininės erdvės“, „Kita veidrodžio pusė“, „Kančios stotys“, „Asambliažų architektūra“, „Etnografinis žvilgsnis“, „Ekologinė klausa“.
„Tikrovė ir realizmas sovietmečiu buvo ideologija apsivėlusios sąvokos, todėl dažnas menininkas savo santykį su dabartimi reiškė pasitelkęs mitą ir metaforą. Tuo tarpu Rožanskaitė pasirinko priešingą strategiją – pagražintam socrealizmui ji pakišo nenušlifuotą tikrovės veidrodį. Jos paveikslai ir asambliažai ne siurealistiškai kraipė pasąmonės vaizdinius ir ne hiperrealistiškai ryškino rausvą tarybinės tikrovės makiažą. Rožanskaitės vaizdavimo maniera – tai žiaurus tikrovės rentgenas, išryškinantis fasadinės kultūros griaučius ir besiskverbiantis dar giliau, kur atsiveria tikrieji nesumanipuliuoto pasaulio ryšiai“, – sako parodos kuratorė Laima Kreivytė.
Rožanskaitės darbų aktualumą rodo tai, kas dar neseniai laikyta gero meno trūkumais: jos kūriniai yra politiški, ekologiški, asmeniški, skausmingi ir kartais slegiantys. Tačiau jie visada kalba apie savo laiką jam būdingomis raiškos priemonėmis. Jie yra čia ir dabar – istoriją ir tikrovę sulydžiusios kasdienybės rentgenogramos.
