Gruodžio 8 d., šeštadienį, 16 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje vyks Jiří Kovandos paskaita, kurioje jis pristatys savo kūrybą viešose miesto erdvėse (čekų kalba su vertimu į liet. kalbą). Paskaita yra paskaitų ciklo „Three Uses of the Knife“ dalis.
Parodoje „Minios“ svarbus minios reiškinio paslaptingumas. Vieniems minia kelia siaubą, nes masėje pranyksta žmogaus individualumas, kitus ji įkvepia veiksmams, kuriuos atlikti vienam stigtų drąsos. Visi, kas priklauso miniai, gali išgyventi bendrumo ir lygybės jausmą. Tačiau ji gąsdina savo „prigimtiniu“ maištingumu – tai minia mėtė pomidorus į teatro sceną ir kovojo barikadose. Kad ir kaip žiūrėtum, kelių paskutinių šimtmečių istorijos įvykiai neįsivaizduojami be masių dalyvavimo. O kaip šiandien? Ką gali šiuolaikinės minios, gaujos, sambūriai, bendruomenės?
Šioje Linaros Dovydaitytės ir Dovilės Tumpytės kuruotoje parodoje eksponuojami meno kūriniai, sukurti Lietuvoje per paskutiniuosius du šimtus metų. Maždaug tiek gyvuoja moderniųjų laikų reiškinys, vadinamas minia. Tačiau parodos centre – ne minia, o kolektyviniai jos vaizdiniai, gimę pavienių menininkų kūriniuose. Parodoje eksponuojami kūriniai iš įvairių Lietuvos muziejų, bibliotekų ir archyvų bei privačių kolekcijų.
Savitai į minios reiškinį pažvelgta parodoje „Maršas. Iljos Fišerio 1946–1953 metų fotografijos“. Pasitelkus žinomo fotožurnalisto Iljos Fišerio (1927–1983) stalinizmo metų fotografijas, akcentuojamas vienas tipiškų totalitarinės kultūros reiškinių – masinės demonstracijos. Nuo 1946 m. sovietinėje spaudoje dirbęs fotografas kasmet gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją išeidavo į Vilniaus gatves ir rengė fotoreportažus, kurie šiandien istoriškai liudija, kaip naujasis raudonas kalendorius Lietuvos visuomenę politiškai surišo su bendra Sovietų Sąjungos sakralizuota erdve ir mitiniu laiku. Pasak parodos kuratorės dr. Margaritos Matulytės, sovietinių demonstracijų provaizdis yra ta liaudies sukuriama menų sintezė, kurią kompozitorius Richardas Wagneris apibrėžė kaip universalų ypatingos galios kolektyvinį kūrinį.
Tarptautinėje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ rodomos praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais sukurtų performansų dokumentacijos. Jose regimi vaizdai iš pirmo žvilgsnio primena kasdienybės scenas: pamatyti realybėje, šie performansai galėtų likti nepastebėti ar nesuprasti kaip meno kūriniai. Parodoje pristatomi filmai, fotografijos, menininkų knygos bei juos lydintys tekstai atskleidžia, kad neišsiskiriantis praeivis gatvėje gali būti žmogus, nusprendęs metus neįeiti į jokią patalpą, o lovoje pasyviai gulintis – tai dirbantis menininkas, jog „nelaimingas atsitikimas“ gali būti sąmoningas aktas. Pasklidusi galerijos vestibiuliuose ir kitose netikėtose pastato erdvėse, paroda primena apie greta vykstančius gyvenimus, kurie praslenka pro mūsų akis, neatskleisdami viduje verdančių procesų. Parodoje rodomi menininkai: Bas Jan Ader, Marina Abramović & Ulay, Gino de Dominicis, Gilbert & George, Tehching Hsieh, Jiří Kovanda, Post Ars (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladen Stilinović. Parodos kuratorė – Eglė Mikalajūnė.
Gruodžio 8 d. 16 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje vyks parodos „Apie praeivius ir kaimynus“ dalyvio čekų menininko Jiří Kovandos paskaita, kurioje jis pristatys savo kūrybą viešose miesto erdvėse (čekų kalba su vertimu į liet. kalbą). Paskaita yra ciklo „3 Uses of the Knife“ dalis.
Parodos veiks iki 2013 m. vasario 17 d.
