1915 metų vasarą frontui pasistūmėjus į Lietuvą, karinė kaizerinės Vokietijos vadovybė pastebėjo, kad po šimtametės šalių kaimynystės Vilnius vokiečių civiliams bei kariams yra visiškai nežinomas. Užkariautojai pamatė, kad okupavo senosios Lietuvos sostinę, XIX a. virtusią lenkų kultūros židiniu, kuriame gyventojų daugumą sudarė žydai, o valdė Rusijos carai. Trumpai tariant, Vilnius buvo mišinys, arba, pagal to meto vokiečių kultūrinę sampratą – Mischamash (netvarka), kurią reikia sutvarkyti.
Todėl Vilniaus okupacija prasidėjo nuo statistikos: pirmiausia siekta suskaičiuoti vietinius gyventojus pagal lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, profesijos, religijos bei kalbos kategorijas; po to sekė miesto bei jo gyventojų turto inventorizacija, pradedant automobiliais ir baigiant naminiais gyvūnais; galiausiai vertinta piliečių gerovės bei sveikatos būklė, rinkti duomenys apie užkrečiamųjų ligų paplitimą, mirčių skaičių, parengtas prostitučių registras ir t. t. Gavusi šiuos duomenis vokiečių karinė administracija nustatė, jog net ir po visuotinės apskaitos Wilna taip ir liko paslaptimi. Ne dėl to, kad būtų trūkę informacijos apie miestą, tiesiog ji buvo itin daugiareikšmė. Vilniuje visko buvo arba per daug, arba per mažai, tad norint jį pažinti ir paversti labiau vokišku – t. y. savu miestu, reikėjo vaizduotės. Būtent tam Vilniuje buvo sutelkti menininkai-kariai, nes jie galėjo kolonizuoti „netvarką“ estetiškai; užkariauti miestą taip, tarsi jis būtų skirtas vokiškai akiai.
Žvelgdami į šiuo metu NDG veikiančią parodą „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ menotyrininkė Laima Laučkaitė ir rašytojas Laimonas Briedis pristatys meno ir karo ryšius Vilniuje vokiečių okupacijos kontekste.
Paroda „Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki šių metų birželio 11 d.
Apie pokalbio dalyvius:
Dailės istorikė Laima Laučkaitė yra Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, tyrinėjanti XIX–XX a. sandūros Lietuvos dailę, multikultūrinį Vilniaus meninį gyvenimą, kuruojanti parodas. Ji yra knygų „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002, išverstą į anglų kalbą šią knygą Association for the Advancement of Baltic Studies (USA) išrinko geriausia 2008–2009 m. knyga), „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007), „Rafael Chwoles: the Search for Jerusalem“ (2012), „Vilniaus dailė Didžiojo karo metais“ (2018) autorė, Vakarų spaudoje paskelbusi straipsnių apie vokiečių ekspresionizmo dailininkę Marianne Werefkin.
Kultūros geografas ir rašytojas Laimonas Briedis yra „Vilnius 700“ tarptautinis ambasadorius, knygos „Vilnius: City of Strangers (Vilnius: savas ir svetimas)“ autorius ir leidinio „Paul Monty: Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“ sudarytojas.
