Pristatydmas šias premijas prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje teigė: „Gerbiami Nacionalinių premijų laureatai, komisijų nariai, visi kultūros ir meno kūrėjai bei mylėtojai, šio priverstinio pasaulinio sąstingio metu, kreipiantis į jus, galima daug kalbėti apie tai, ko nėra, ko trūksta, kad nėra įprastos premijų įteikimų ceremonijos, nėra salę užliejančių plojimų, nėra jaukios kolegų ir bičiulių šventės. Taip kaip nėra koncertų, spektaklių, renginių ar parodų. Tačiau aš noriu kalbėti apie tai, kas buvo, yra ir bus tol, kol mes būsime. Apie tai kaip Saulius Tomas Kondrotas prasiskverbia už racionalios tikrovės ribų. Meistrišką jo romanų apsakymų ir romanų stilių, nenusileidžiantį pasaulinės literatūros šedevrams“.
Pagerbdamas J.V.Tomaševičių, jis sakė norintis kalbėti apie jo „vizualinės poezijos grožį ir gelmę, tapusia Lietuvos kino atpažinimo ženklu“, taip pat apie R.Šaltenytės vaidmenis, „sudėtingus moterų likimus istorijos gniaužtuose, pakylėjančius į antlaikinę perspektyvą“ bei apie R.Stanevičiūtės inicijuotus muzikos festivalius, knygas, straipsnius bei „pasakojimus, atskleidžiančius muzikos pasaulio gelmę“.
G.Nausėda kalbėjo ir apie „poetiškai praktišką G.Balčyčio architektūrą, kaip erdvinės skulptūros reiškinį“, taip pat „daugiasluoksnius kasdienybės ir istorijos ženklus įtaigiuose Eglės Ridikaitės drobėse“, apie J.Rudzinsko „mums vis iš naujo atveriamus tautodailės lobius“.
Audrius Stonys taip pat pasveikino laureatus su aukščiausiu įvertinimu. Savo kalboje jis išryškino, kad, nepaisant viso to, kaip praktiškai visuomenė bando įsprausti meną į įvairius rėmus, pirmiausia „meno prasmė ir vertė yra menas“.
Premiją už pasaulį be ribų literatūroje pelnęs rašytojas Saulius Tomas Kondrotas labiausiai dėkojo savo šeimai ir draugams.
„Norėčiau padėkoti savo močiutei Izabelai Kručkauskienei, kuri pati, būdama beveik beraštė, išmokė mane skaityti, kai man buvo ketveri metai. Tuo viskas ir prasidėjo. Tada jaučiuosi dėkingas Seredžiaus bibliotekai, buvusiai virš pašto, kad leido užsirašyti nuo aštuonerių amžiaus ir perskaityti visas ten buvusias knygas.
Dėkoju tėvams, o labiausiai mamai, kuri nevaržė arba net pritarė daugumai mano sumanymų ir projektų. Tiems, kurių neskatino ir nepritarė, šiandien ir aš pats nepritarčiau.
Visą gyvenimą vadovaujuosiu trimis prinicipais. Pirma – mes negyvename kokiu nors tikslu, mes paprasčiausiai gyvenime. Antra, gyvenimas yra nuotykis, kas beatsitiktų. Trečia – klausti kelio arba patarimo yra nesąmonė. Suprantama, kad tokios taisyklės gali nuvesti klystkeliais, bet mama sustabdė.
Tėvų dėka atsiradau namuose, kurių lentynose radau Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, „Dekameroną“, „Dafnę ir Kloją“. Taip pat įvairiausių nuotykių knygų. Ilgiuosi laikų, kai kiekviena jų savaime buvo nuotykis ir atradimas.
Norėčiau padėkoti ir savo kitai močiutei – Marijai Ambraziejutei-Kondrotienei, kuri moterims sunkiais laikais studijavo Londone ir tapo filosofijos daktare, grįžo į Lietuvą ir įsteigė pirmą Pabaltijo moterų žurnalą. Neseniai ieškojau jos šaknų, truputį radau Mažojoje tarybinėje enciklopedijoje, bet vėliau jau niekur. Ji mirė anksti ir net mano tėvas jos neatsiminė. Po jos mirties liko kalnas iliustruotų dailės ir fotografijos knygų įvairiomis kalbomis. Beveik visa XX a. pradžios meno istorija. Vaikystėje praleidau daug laiko jas sklaidydamas.
Dar senoliai vyrai, kurių nei vieno nepažinojau, nors ir esu matęs. Abu formavo mano gyvenimą. Antanas Kondrotas buvo Žemės ūkio akademijos profesorius, bitininkystės entuziastas, vaikščiodavo siauromis kelnėmis. Kai kas nors jį supažindindavo su kuo nors kitu, tai sakydavo: „Tamsta savo vardo galite nesakyti, vis tiek pamiršiu.“ Aš jį suprantu, dabar man irgi taip atsitinka.
Senelis iš motinos pusės – Kazimieras Kručkauskas buvo laivų konstruktorius ir statė jachtas <...>. Rusijai okupavus, jis tapo fotografu Seredžiuje – turėjo fotografuoti nužudytus partizanus. Politikai pasikeitus, atsėdėjo dešimt metų. Jo fotokamerų objektyvai ant aukšto įkvėpė mane po pusės šimto metų atidaryti fotografijos studiją Los Andžele.
Galiausiai mano draugai, kurių buvo ir tebėra daug. Mano artimiausias vaikystės draugas Algis Smolenskas, su kuriuo žengėme pirmuosius šio pasaulio tyrinėjimo žingsnius. Buvome artimiausi paauglystės draugai, nors mūsų draugystė nenutrūko ir ją peržengus. Dėkoju Audroniui Raguočiui, kurio jau nebėra, Izoldai Keidošiūtei, Rimui Steponaičiui, Albertui Butkui. Pagaliau Antanui A.Jonynui, Liutaurui Degėsiui. Atskirai juos miniu tik todėl, kad mus, be visa ko, sieja literatūra.
Visiems didelis ačiū už viską, ką esu iš jūsų gavęs.“
Kino operatorius Jonas Vitoldas Tomaševičius buvo įvertinas už Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas: „Viską, ką jau turėčiau pasakyti, jau susakiau žurnalistams. Sulaukiau daug visokiausių pagyrimų ir faktų. Į kiną aš atėjau atsitiktinai, laikinai ir išėjau po to, kai buvo sugriauta kino studija. Labai mėgau filmuoti, mėgau patį procesą – darbą su aktoriais, kurie nuolatos vaidino operatoriui. Jie buvo pirmieji epizodo ir filmo žiūrovai.“
„Aš labai mylėjau kiną ir turėjau darbą. Buvau taip įpratęs dirbti su aktoriais, režisieriais, kad kartais susapnuoju džiugų sapną. Džiaugiuosi, kad sulaukiau dienos, kai gaunu didelį valstybės apdvanojimą už visą savo gyvenimą, filmus. Ačiū visiems“, – savo kalboje teigė J.V.Tomaševičius.
Už nuosekliai puoselėtą vaidybos meno meistrystę apdovanota aktorė Regina Šaltenytė teigė:
„Pirmiausia norėčiau pasveikinti ne tik Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus, bet ir pretendentus šiam vardui gauti. Kad aš atsidūriau šių laimingųjų sąraše, lieka padėkoti komisijai už tokį aukštą darbų įvertinimą. Aktoriaus profesija – priklausoma profesija, jeigu nori būti spektaklio bendraautoris, tavo gyvenimo tema turi sutapti su režisieriaus spektaklio tema. Lenkiu galvą prieš savo mokytojus, režisierius, kurie mane mokė aktorinės meistrystės. Aš lenkiu galvą prieš savo mylimą Klaipėdos dramos teatrą. Prieš aktorius, buvusius ir esamus, su kuriais aš dirbu scenoje. Ačiū jums visiems.“
Muzikologė Rūta Stanevičiūtė pelnė apdovanojimą už muzikos kultūros modernėjimo viziją ir kritinės minties atvirumą: „Esu labai sujaudinta ir dėkoju nacionalinių premijų komitetui ir muzikų bendruomenei už mano darbų įvertinimą. Man garbė pelnyti šį įvertinimą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtaisiais metais. Nes nepriklausomybė yra dovana, kurios laukimas ir vėlesnis išsipildymas suteikia kryptį ir prasmę mano brolių muzikų ir sesių muzikių profesiniam gyvenimui.
Lietuvių muzikų bendruomenė niekuomet nesijautė esanti pasyvi įvykių dalyvė.
Lietuvos muzika ir moderni lietuvių tauta, jų istorijos ir likimai, tampriai persipynę nuo pat Tautų pavasario XIX a. pabaigoje. Karai ir revoliucijos, laisvės ir priespaudos metai paliko savo žymę muzikų biografijose ir kūriniuose, tačiau lietuvių muzikų bendruomenė niekuomet nesijautė esanti pasyvi įvykių dalyvė.
Prancūzų ekonomistas ir sociologas Jacque'as Attali, ryški Europos sąjungos projektų figūra, yra rašęs, kad muzika įgarsina naujus pasaulius, kurie tik ilgainiui tampa matomi. Ji ne vien dabarties atvaizdas, bet ir ateities pranašas. Daugiau nei 100 metų modernios muzikos kūrėjai grindė savo veiklą nuostata, kad, be muzikos pažangos, nėra valstybės pažangos.
Kompozitorius Vytautas Bacevičius tarpukariu teigė ir ragino kurti modernią Lietuvą. Jis tikėjo, kad, be vizionieriškos muzikos, nebus modernios valstybės pertvarkos.
Tad koks gi buvo atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmetis ir jo muzika? Įkvepiantis ir pilnas kontrastų. Šiandien lietuvių muzikai gyvena visame pasaulyje, tad Lietuvos muzikos trisdešimtmečio istorija dar neparašyta, nes būtų nepaprastai sunku aprėpti jos gausą ir įvairovę. Tikiu, kad kompozitorių kūriniuose ir muzikų pasirodymuose užfiksuota daugybė dalykų, kurie galbūt ne taip ekspresyviai buvo atskleisti kitų meno sričių darbuose.
1989 metais šia premija buvo įvertintas kompozitorius Algirdas Martinatis už savo ekologinės sąmonės gaivinimo kūrinių ciklą. Jis tuo metu buvo atsitraukęs nuo kūrybos, nes negalėjo išgyventi, vertėsi iš natūrinio ūkio kaime. Taip pat sakė, kad tik gavęs premiją galėjo sugrįžti atgal ir kurti.
Šiomis dienomis lietuvių muzikai kaip niekad atviri, talentingi ir sėkmingi.
Šiandien menininkams nelengvas laikas, o ir meno pasaulio sugrįžimas į ankstesnį normalų ritmą skendi nežinioje. Tikiu, kad meno pasaulis tokių drastiškų virsmų nebeišgyvens.
Šiomis dienomis lietuvių muzikai kaip niekad atviri, talentingi ir sėkmingi. Tai man yra dar vienas paliudijimas, kad ateities lietuvių muzikos vizija, kurią puoselėjo kelios muziko kartos, neišblėso ir įgavo naują užtaisą.
Sunku prognozuoti ne tik netolimą ateitį, bet ir artimą dabartį. Įsiklausykime į meną ir menininkų balsą, nes egzistencinio neapibrėžtumo laikais jų išpuoselėta pagava ir šimtmečiais perduodama meistrystė kartais atveria daugiau nei geba ištarti racionalus protas. Ačiū.“
Architektas Gintaras Balčytis premiją pelnė už miestui ir žmogui atvirą architektūrą. Jo požiūriu ji – „milžiniška garbė ir atsakomybė“: „Esu tikras, kad architektūra yra valstybės kultūros ir meno vadovėlis, kuriuo parodoma buvusių, esamų ir būsimų visuomenių vertybės. Todėl noriu tarti keletą žodžių, kokią architekūrą kuriame ir kokią norėtume kurti.“
„Architektui būti minimam kaip menininku – sunkus uždavinys, nes daugelis architekrūtoje mato tik kvadratinius metrus ar žaliam plote atsiradusį statinį.
Apmaudu būna, kai pagrindinis užsakovo reikalavimas ar motyvas yra klausimas, ar lengvai suderinsi projektą, ar gausi statybos leidimą. Tai sakau visai ne iš aukšto.
Apmaudu, kad ir viešajame diskurse, užuot reikalavus meninės ir kultūrinės vertės, akcentuoja mažiausios darbų kainos skaičiavimus. Dažnai nepagalvojama, kad geros architektūros vertė – gerokai didesnė nei lėšos pastatui.
Deja, mūsų lyderystė gerokai išblėsusi, nes kartais pritrūksta užsispyrimo pakovoti už savo idėjas.
Architektas Algimantas Nasvytis, kurį laikau pagrindiniu savo mokytoju, dar universitete sakydavo: architektas yra ne tik projektuotojas, jis - vienas iš šiuolaikinės visuomenės lyderių. Taip, jie iš tiesų tokie ir buvo. Deja, mūsų lyderystė gerokai išblėsusi, nes kartais pritrūksta užsispyrimo pakovoti už savo idėjas.
Todėl architektūroje savitarpio sutarimas yra lemiamas veiksnys.
Architektūra yra sunkiasvoris menas. Tai ne abstrakčiai saviraiškai skirtas užsiėmimas <...> Yra begalė aplinkybių, kurios lemia pastato architektūrą: biudžetas, užsakovo norai. Todėl architektūroje savitarpio sutarimas yra lemiamas veiksnys.
Suprasti architektūrą, jos tendencijas, kaip ir bet kurią kito meno rūšį, nėra taip paprasta. Intelektualus užsakovas yra kievieno architekto svajonė. Suprantantis ir besidomintis užsakovas gali pareikalauti aukščiausios kokybės ir nesusigundyti vien fasadais. Todėl būtina skatinti visuomenę domėtis architektūros tendencijomis, padėti suprasti šiuolaikinę architektūrą, jos kalbą. Nes nuo jos išraiškų labai priklauso ir visuomenės savijauta, taip pat ir jos kūrybinis potencialas.“
Laureatas dėkojo Lietuvos architektų sąjungai, bendruomenei, užsakovams, komisijai bei savo šeimai – žmonai ir dukrelei.
Apdovanota už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje Eglė Ridikaitė iškėlė klausimą: „Kodėl aš čia?“
„Meilė mane čia atvedė. Meilė žmogui, žmonėms, aplinkai, kurių šiluma leido man gyventi, parodė gyvenimo grožį. Vertė judėti pirmyn. Kalbu apie savo senelius ir gimines. Kai kurių jau seniai nebėra.
Tas dėkingumo jausmas iššaukė ciklą „Palikimas (Babutas skarialas)“. Taip padėka tam laikui, žmonėms.
Kitas meilės objektas – miestas, kuris mane priglaudė, o gal kaip tik aš pati įsprašiau. Ir tebeprašau, kad jis mane priimtų, atvertų savo paslaptį, parodytų savo veidą. Paslapčių ir veidų jis turi daug. Įdomiausia, kad kiek besivaikščiočiau, atrandu kažką naujo <...>.
Norisi jo nesugadinti, nesugriauti, palikti tokį, kokį radai. Tik dar gražesnį. Taip beklaidžiojant ir bežiūrint į žemę kilo idėja įamžinti Vilniaus grindis, įėjimus, laiptines, pastatus <...>. Taip gimė ciklas „Kultūringos grindys“.
Tapytoja dėkojo šeimai ir kolegoms.
2020 metų Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija skirta Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos pirmininkui Jonui Rudzinskui už ilgametę tautodailės puoselėjimo, sklaidos, tyrinėjimo ir jos kūrėjų ugdymo veiklą, tautodailės prestižo visuomenėje stiprinimą.
Jį sveikino pirmininkė Dalia Urbanavičienė: „Sakyčiau, kad jis – tautodailės prižiūrėtojas, globėjas, bet tai gali būti pernelyg kasdieniškas apibūdinimas.“
Kūrėjo darbus ji lygino su sodu. „Šiame stebuklingame sode upės teka ir paukščiai šneka, ir vynuogės byra, o jo vidury – sodo prižiūrėtojas, atskingas už tvarką. Jis prižiūri senuosius vaismendžius, kad jie nelūžtų, skiepyja, kad sunokintų naujus vaisius. Tie vaisiai jau kitaip kvepia, kitokio skonio, tačiau visi jie išaugo iš tų pačių šaknų“, – teigė.
J.Rudzinskas dėkojo už apdovanojimą ir teigė, kad jo kartos žmonių požiūrį „perkainavo“ Lietuvos atgimimas.
