Ir ne tik dalyvauti, bet ir ginti titulą: būtent P.Ambrazevičius 2014 m. tapo Nacionalinės viktorinos čempionu. Kadangi nuo tada Nacionalinė viktorina Lietuvoje organizuojama nebuvo, atimti šio titulo iš P.Ambrazevičiaus progos neturėjo niekas. O ir lengvai atiduoti titulo viktorinų veteranas nėra linkęs.
Portalui 15min P.Ambrazevičius atskleidė, kaip pradėjo žaisti viktorinas, pasidalijo įdomiausiu neseniai sužinotu faktu apie Lietuvą ir atsakė į klausimą, kodėl Nacionalinėje viktorinoje turėtų dalyvauti tie, kurie jo nemėgsta.
– Pauliau, kada ir kaip susidomėjai protmūšiais, viktorinomis ir panašiais užsiėmimais? Ar smalsus buvai nuo pat vaikystės?
– Taip. Aš labai anksti pradėjau skaityti. Man viskas visada buvo labai įdomu. Aš visada stengdavausi pažiūrėti visas per televiziją rodomas viktorinas, kiek tik buvo įmanoma. Pačią pirmąją, man atrodo, dar amžiną atilsį Gintaras Ruplėnas vedė. Vadinosi „Pusę per pusę“ ar kažkaip panašiai.
Taip pat žiūrėjau visus „Taip ir ne“, „Skrydžius į Eridaną“, „Žodžių mūšius“... Absoliučiai viską, kiek įmanoma. Man tiesiog buvo labai įdomu visos tos laidos. Ir kryžiažodžius mėgau spręsti.
Kaip susidomėjau būtent protmūšiais? Vieną kartą kokiais 2010 m. su buvusiais kolegomis tiesiog ieškojome, į kokį kabaką nueiti, ir pasirinkom tuometinį „Dubliner“.
Buvo pirmadienis, ir ten vyko kvizas. Patekom, pažaidėm, patiko ir pradėjau specialiai ieškoti, kur tokie dalykai vyksta. Tada pradėjome reguliariai vaikščioti į „Misteriją“, kuri tada dar vadinosi „Mano alibi“. Pradėjau, užsikabinau ir taip viskas išsirutuliojo.
– Gal gali pasidalyti kokia juokingesne ar keistesne istorija, nutikusia per protmūšius?
– Atsimenu vieną. Atėjau kartą į protmūšį, ir vedėjas pranešė, kad bus turas apie sportą. Pagalvojau: geras, šitą sritį išmanau, bus gerai. Ir išties, užduoda pirmą klausimą – žinau atsakymą iškart. Užduoda antrą klausimą – irgi. Užduoda trečią – irgi. Ir kažkaip tada jau pasidarė įtartina.
Paaiškėjo, kad bičas tiesiog lankėsi prieš savaitę vykusiame žaidime, kuriam aš rengiau klausimus, bet pats jo nevedžiau, ir nusirašė visą turą. Paskui, kai iškėliau šitą klausimą, jis atsiprašė ir pažadėjo alaus. Bet vis dar negavau, nors praėjo jau kokie penkeri metai.
– O koks protmūšis labiausiai įstrigo per visus tuos metus?
– Man labiausiai įstrigo netgi ne protmūšis, bet ta Nacionalinė viktorina, kurioje laimėjau 2014 m. (juokiasi). Po pačios viktorinos išėjau žiauriai nusivylęs, nes atrodė, kad atsakiau labai mažai klausimų, neatsakiau kai kurių lengvų klausimų. Bent kokie trys kartu buvę bičiuliai gali paliudyti, kad labai parinausi.
Buvau įsitikinęs, kad net dešimtuke nebūsiu. Bet pradėjo plaukti rezultatai, ir kažkuriuo metu organizatorius Andrius Zimaitis man sako: „Žinok, tu kol kas esi pirmas.“ Po poros dienų, kai jau viskas buvo ištaisyta, sužinojau, kad laimėjau. Tai man labai stipriai įstrigo.
– Kaip tau atrodo, ar sugrįžusi Nacionalinė viktorina turi perspektyvos tapti populiariu renginiu?
– Turi. Aš manau, kad ir 2013–2014 m. vykusi Nacionalinė viktorina parodė, jog yra daug žmonių, kuriems tokie užsiėmimai įdomu. Visos didžiosios lygos – Roberto Petrausko, „Protų lyga arba ko nežino Kazys“, „Auksinio proto“ – pritraukia daug komandų, tai parodo, kad žmonės mėgsta taip praleisti laisvalaikį.
O tokie renginiai kaip Nacionalinė viktorina man ypač patinka, nes turiu kur parodyti ir panaudoti savo niekam nereikalingas žinias (juokiasi).
– Daug žmonių mėgsta žiūrėti TV viktorinas per televizorių, bet dalyvauti viktorinose, taip pat ir Nacionalinėje viktorinoje, nedrįsta – mano, kad nieko nežinos, ir panašiai. Ar tu turėjai tokią baimę? Kaip ją įveikei?
– Stiprios baimės neturėjau. Aš esu iš tų žmonių, kurie gal net per rimtai į tokius dalykus žiūri. Esu labai konkurencingas, nesvarbu, ką veikiu: einu į viktoriną, užsiimu stalo žaidimu ar dar kažkuo.
Esu labai konkurencingas, nesvarbu, ką veikiu: einu į viktoriną, užsiimu stalo žaidimu ar dar kažkuo.
Dėl to ir po tos Nacionalinės viktorinos buvau toks piktas ant savęs.
Bet manau, kad eilinis viktorinų mėgėjas turėtų tiesiog ateiti į Nacionalinę viktoriną nieko nesitikėdamas, dėl nieko savęs nespausdamas, ir gerai praleisti laiką. Aš pats turiu pažįstamų ir draugų, kurie viktorinose dalyvauja ne tam, kad laimėtų, o todėl, kad jiems įdomu ir smagu, patinka sužinoti naujų dalykų, pasimatyti su draugais.
Be to, visada galima tiesiog varžytis su draugais, susigalvojus, kad reikia aplenkti vieną ar kitą draugą, ir viskas.
– Visi klausimai Nacionalinėje viktorinoje bus susiję tik su Lietuva. Kaip manai, tai tau paranku?
– Net nežinau... Kadangi visi klausimai bus apie Lietuvą, tai šita viktorina jau tikrai bus nacionalinė. Čia yra pliusas.
Kadangi visi klausimai bus apie Lietuvą, tai šita viktorina jau tikrai bus nacionalinė. Čia yra pliusas.
Bet taip pat manau, kad tikrai ne visiems, kurie žaidžia protų kovų lygose, tarsi išeis į naudą. Mūsų lygose pasitaiko daug klausimų iš užsienietiškos popkultūros, o klausimai apie Lietuvą būna pavieniai, kažko visiškai lietuviško dar net nebuvo. Tai įdomu. Ir man pačiam bus įdomu pasibandyti.
– Apie kurią su Lietuva susijusią sritį nusimanai mažiausiai?
– Šiek tiek gėda, bet man, pavyzdžiui, kokios XIII–XVII amžių Lietuvos istorija yra sunki sritis. Man ji nėra labai įdomi, net nežinau, kodėl, atrodytų, turėtų būti įdomu, juk tais laikais iškovojome nemažai pergalių. Bet nėra.
Geografija irgi gal sunkiau sekasi. Bet, kita vertus, per pastaruosius 10 metų nemažai po Lietuvą keliavau – tiek su „Humoro klubu“, tiek šiaip. Daug kur jau esu buvęs. O kur aš buvęs, tas vietas atsimenu. Bet apskritai su geografija ir istorija gal sekasi sunkiau.
– Kokia sritimi, susijusia su Lietuva, siūlytum pasidomėti visiems?
– Aš visada esu savo gimtojo Šakių krašto ambasadorius ir patriotas. Tame krašte yra daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, turime Sudargo piliakalnius, kurie yra, mano nuomone, ne ką prastesni nei Kernavė, nors tokios reikšmės ir neturėjo.
Dar man patinka Kudirkos Naumiestis, tai miestas su įdomia istorija ir dabartimi. Sakyčiau, žmonėms tiesiog reikia pagūglinti, pasiskaityti apie Šakių kraštą, yra įdomių dalykų.
– O gal gali pasidalyti kokiu įdomiu neseniai sužinotu faktu?
– Gana neseniai sužinojau, kad Lietuvoje buvo tokia bajorų giminė Morikoniai, kilusi iš Italijos. Jie gyveno Aukštaitijoje, ir Taujėnų dvaras priklausė jiems.
Dar vienas įdomus dalykas, kurį neseniai sužinojau – kad kai Donatas Banionis vaidindavo SSRS kino filmuose, jį dažnai dubliuodavo, nes jausdavosi akcentas. Ir yra vienas filmas, lyg 1968 m. sukurtas apie šnipus, kur jis vaidina dvigubą agentą, ir jį dubliuoja Aleksandras Demjanenka. Tas pats, kuris vaidino Šuriką.
– Kodėl tu pats nori dalyvauti Nacionalinėje viktorinoje ir kodėl kiti turėtų norėti?
– Aš noriu dalyvauti, nes noriu laimėti. O kodėl žmonės turi dalyvauti? Jie turi dalyvauti, kad man neleistų laimėti. Ypač jeigu manęs nemėgsta. Darykit viską, ką galit, kad nelaimėčiau (juokiasi).
Nacionalinė viktorina – tai valstybės šimtmečio proga vykstantis žinių apie Lietuvą patikrinimo konkursas, kurio metu sausio 27 d. įvairiose Lietuvos vietose, taip pat Londone ir Kopenhagoje susirinkę žmonės atsakinės į klausimus apie Lietuvą – jos istoriją, kultūrą, žmones ir taip toliau. Renginys yra nemokamas, o dalyvauti jame gali kiekvienas norintis! Registracija vyksta adresu https://www.15min.lt/nacionaline-viktorina. Šiame puslapyje taip pat rasite taisykles, viktorinos vietas ir visą kitą informaciją. Kviečiame dalyvauti!
