Pasak antrosios parodos kuratorės, istorikės bei Vilniaus muziejaus direktorės Rasos Antanavičiūtės, pagrindinis parodos tikslas – supažindinti žmones su Vilniaus vizijomis, galvojimu apie šį miestą.
M.Drėmaitės teigimu, sunkiausia buvo atsiriboti ir atsisakyti daugelio projektų:
„Iš tiesų, architektai, o ypač urbanistai, per savo karjerą įgyvendina tik 10 proc. savo kūrybos. Vadinasi, didžioji jos dalis lieka popieriuje. Šis sluoksnis mus ir sudomino, juoba kultūros istorijoje šiuo metu yra itin populiaru kelti tariamosios nuosakos klausimus.“
Paroda veiks iki 2022-ųjų sausio 9 dienos. Rudenį ją papildys paskaitų ir pokalbių programa, leidykla „Lapas“ išleis knygą, taip pat bus kuriamas virtualus nepastatyto Vilniaus maršrutas.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15+ originalių kultūrinių erdvių, kurias būtina aplankyti šią vasarą
Kodėl mes neturime vandens telkinio?
Pasirodo, į XX a. Vilniaus miesto plėtros planus buvo įtraukti net 3 vandens telkiniai, tačiau nė vienas nebuvo išpildytas. „Būtume galėję turėti Vilniaus marias“, – pažymėjo M.Drėmaitė.
„Sukurti vandens telkinį vien rekreacijai net ir XX a. buvo per brangu, kada manyta, kad visa gamta įveikiama, o upių vagas galima pakreipti“, – 15min teigė M.Drėmaitė.
Keli „elegantiški“ namukai įeina į vyriausybinių namelių kompleksą, skirtą premjero, prezidento pareigas užimantiems valstybės tarnautojams.
Pasak jos, Vilniaus marios turėjo atsirasti kaip hidroelektrinių „pašalinis efektas“:
„Dar 1938 m. Turniškėse turėjo išdygti hidroelektrinė, turėjusi Vilniui teikti pigią elektros energiją, todėl šalia Neries iki pat Nemenčinės turėjusios būti marios. Tačiau keičiantis valdžioms, sumanymas buvo numarintas.“
M.Drėmaitė tikino, kad tuo metu tai buvo labai progresyvus lenkų projektas, patikrintas švedų.
Pasak R.Antanavičiūtės, hidroelektrinė jau buvo pradėta statyti, vyko žemės formavimo darbai, pastatyti keli ir iki šiol dar išlikę namai būsimiems įstaigos darbuotojams.
Anot kuratorių, keli „elegantiški“ namukai įeina į vyriausybinių namelių kompleksą, skirtą premjero, prezidento pareigas užimantiems valstybės tarnautojams.
„Kitas projektas, susijęs su Vladislovo Mikučianio projektu, kuriuo numatyta patvenkti Vilnelę prie Pūčkorių. Tačiau jo užmojai pernelyg smarkiai keitė gamtą bei reikalavo didelių lėšų ir laiko. Todėl šis projektas nebuvo įgyvendintas“, – pasakojo M.Drėmaitė.
Trečiąjį projektą istorikė pavadino „veikiau diplominiu“, tačiau jis taip pat buvo susijęs su Nerimi:
„1979 m. Vilniaus universiteto geografijos katedros absolventas Gintautas Grodis buvo sumanęs rekreacinį Neries telkinį prie Nemenčinės. Pagal planą turėjo susiformuoti Vilniaus marios, kurios būtų tokio dydžio, kad vienu metu galėtų atostogauti 50 tūkst. vilniečių.“
Ką dar galima pamatyti parodoje?
Pačioje parodoje lankytojai galės išvysti brėžinius, maketus, įvairias vizualizacijas, kai kurių pastatų 3D modelius Vilniaus žemėlapyje. Ekranuose bus rodomos Liudo Parulskio vaizdo ir nuotraukų manipuliacijos, įkomponuotos į dabartinį Vilniaus žemėlapį, pasakojo R.Antanavičiūtė.
Pasak kuratorių, parodos turinys susideda iš 10 temų, suskirstytų į 3 rūšis: pagal laikotarpį, topografiją (miesto vizijos ir generaliniai planai, karštieji taškai), tipologiją (Vilniaus marios, šventovės, aistras keliantys paminklai).
R.Antanavičiūtės teigimu, lankytojus pasitiks gidai savanoriai, kurie atsakys į klausimus, o specialioje knygoje bus galima balsuoti už labiausiai patikusį neįgyvendintą projektą.
„Klausimų gali kilti ir dėl parodos estetikos, – pridūrė M.Drėmaitė. – Turėjome labai daug skirtingų medijų rūšių eksponatų, tad reikėtų padėkoti parodos architektams Julijai Reklaitei ir Mindaugui Reklaičiui, sukūrusiems didžiausią XX a. architektų dirbtuvę.“
Beje, spaudos konferencijos metu kuratorės sėdėjo ant originalių architekto Algimanto Nasvyčio fotelių, ant kurių jis priiminėdavo užsakymus. Jų dizainą sukūrė Valerija Cukermanienė.
Užburtosios Vilniaus zonos
M.Drėmaitės teigimu, ignoruoti politinio sluoksnio buvo neįmanoma, nes „kiekviena valdžia ateina su savo tikėjimu, kaip miestas turi atrodyti“.
„Tarkime, tik įėjus, lankytojus pasitinka nuo 1939 iki 1944 metų miesto architektu dirbusio Vytauto Landsbergio-Žemkalnio vizija sukurti tarpkontinentalinį susiekimo mazgą. Vadinasi, Vilnius turi sujungti upes, geležinkelių mazgą, transporto kelius. Kitoje pusėje – pateikiamas ambicingas pirmosios sovietinės okupacijos (1940 m. birželis – 1941 m. birželis) projektas sukurti darbininkų rojų.“
M.Drėmaitės žodžiais, lankytojus turėtų intriguoti „užburtų Vilniaus vietų“ istorija:
„Lukiškių aikštė – ne šios dienos ir ne 50 metų problema. „Jau nuo 1911 m. nuolat skelbiamas konkursas ką nors ten daryti – statyti teatrą, cerkvę, pertvaras, sovietų rūmus, kokį nors paminklą ir t. t. –pasakoja ji. – O ką statyti ant Tauro kalno? Idėjų buvo įvairių, pavyzdžiui, Lietuvių mokslo draugijos sumanymas buvo pastatyti „Tautos namus.“
Parodoje bus galima daugiau sužinoti ir apie jau pastatytus reikšmingus objektus, pavyzdžiui, Sporto rūmų kompleksą ar Seimo rūmus. „Tai yra konkursiniai objektai, tad mes norėjome pasižiūrėti, kaip būtų atrodžiusios šios erdvės, jei šie projektai nebūtų pelnę pirmosios vietos“, – sakė M.Drėmaitė.
Išskyrė keturis Vilniaus vizionierius
Kaip teigė M.Drėmaitė, galima išskirti keturis XX a. Vilniaus vizionierius, atstovavusius skirtingoms valdžioms.
Antai tarpukario lenkiškame Vilniuje ryškėjo Jerzy'o Kobzakowskio, 1936 metais atvykusio dirbti į Magistrato urbanistikos biurą, asmenybė. „Jis buvo neseniai baigęs Varšuvos politechnikos institutą, jaunas ir ambicingas urbanistas. Čia jis kūrė funkcionalų didžiojo Vilniaus planą“, teigė M.Drėmaitė.
Antrasis, daug idėjų Vilniui pasiūlęs žmogus, buvo V.Landsbergis-Žemkalnis, Antrojo pasaulinio karo metais užėmęs miesto vyriausiojo architekto postą.
„Daug reikšmingų vizijų ir planų sukūrė pokariu į sovietinį Vilnių atsiųstas Vladislavas Mikučianas. Jis laikėsi sovietinių architektūrinių principų, taip pat koncentravosi į „grožį“ – apželdinimą, parkus ir t. t.“, – pasakojo M.Drėmaitė.
Kaip paskutinį iš reikšmingiausių istorikė įvardijo Algimantą Nasvytį. Nuo aštuntojo dešimtmečio jis savo dėmesį telkė į technourbanizaciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: 15+ originalių kultūrinių erdvių, kurias būtina aplankyti šią vasarą
