Vienas filmo „Potvyniui nuslūgus“ (rež. Anna Antsalo) veikėjų kalba apie „ateities archeologiją“ – kai po savęs žmogus palieka ne griuvėsius ar meną, bet spalvotą šlamštą. Bangų mūša į krantą išmeta ne tik kriaukles, bet ir tonas plastiko. Kur nors vandenyje laivas pameta konteinerį mažyčių plastikinių dinozaurų, o pakrante keliaujantys plastiko rinkėjai juos kolekcionuoja. „Nepatogus kinas“ kartu su „Žaliuoju tašku“, Klaipėdos jūrų muziejumi ir Jūrų institutu kviečia pabūti tokiais archeologais ir savo radinius spalio 28–29 d. nuo 17 val. įmesti į tam tikslui paruoštas talpas Klaipėdos kultūros fabrike įsikūrusio kino teatro „Arlekinas“ kasoje. Dr. Arūnas Balčiūnas sako, kad artimiausios dienos „lobių“ paieškai itin palankios – jūrai nurimus po audros, ji į krantą išmes daug dalykų.
„Baltijos pajūryje dažniausiai randame plastiko gaminių fragmentus ar likučius, taip pat aptinkame daug cigarečių nuorūkų, kurios priskiriamos prie dirbtinių polimerų, t.y. plastikų. Beje, mūsų atliktas tyrimas atskleidė, kad žmonės nuorūkų net nelaiko šiukšlėmis ir negalvoja teršiantys, o visgi filtras ilgai nesuyra. Taip pat randame daug vienkartinio naudojimo plastiko gaminių – puodelių, jų dangtelių, kamštelių. O tai, per kokį trumpą laiką žmogus gali užteršti aplinką, labai gerai iliustruoja pandeminių metų radiniai – kaukės ir pirštinės rikiuojasi prie dažniausiai randamų“, – pasakoja dr. Arūnas Balčiūnas.
„Deja, ne visi žmogaus taršos padariniai gali būti akivaizdžiai pastebimi – be fizinių grėsmių jūros organizmams įstrigti ar įsipainioti, dar didesnė ir paslaptingesnė yra ilgalaikė cheminė tarša. Plastiko gaminiams yrant išsiskiriančios medžiagos išsisklaido po aplinką ir gali patekti į jūros organizmus, o vėliau keliauti per mitybos grandinę iki žmogaus. Toksiškos plastiko rūšys, patekusios į aplinką, smulkėja, tampa vis mažesnės, kol pasiekia mikroplastiko ir net nano lygmenį – o čia jau kalbame apie gebėjimą judėti tarp ląstelių ir sukelti uždegiminius procesus“, – įspėja mokslininkas.
Apie jūrą ir jos gyvūniją festivalis pakvies pasikalbėti ir spalio 26 d., po filmo „Iš jūros gelmių“ (rež. Robin Petré) peržiūros Klaipėdoje. Šioje dokumentikoje atsidavę specialistai gelbėja laukinius gyvūnus, patekusius į bėdą dėl žmogaus veiklos padarinių, o „Nepatogus kinas“ pasiūlys pasikalbėti apie tokio pobūdžio veiklą Lietuvoje.
„Didelė dalis traumuotų gyvūnų yra žmonių veiklos padarinys. Elgdamiesi natūraliai – taip, kaip elgiasi savo aplinkoje, jie patenka į nematomus spąstus. Atsitrenkia į stiklinius fasadus, prisiliečia prie elektros laidų, susitepa naftos produktais. Tad atsiranda teisingas moralinis ir emocinis požiūris pasirūpinti tais gyvūnais, kurie nukenčia dėl antropogeninių veiklų – reikia stengtis juos grąžint į gamtą. Žinoma, kaskart tai reikia atskirti nuo natūralių gamtinių reiškinių, pavyzdžiui, pavasarį lizdus palikusius jauniklius dar prižiūri ir maitina tėvai – jie taip mokosi. Tačiau kai matome akivaizdžias suaugusio gyvūno traumas, reikėtų padėti“, – pasakoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas Julius Morkūnas, po filmo peržiūros dalyvausiantis diskusijoje.
Visą festivalio renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt.
Festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 14–31 d. vyksta kino teatruose, virtualioje kino salėje ir 190–yje Lietuvos bibliotekų.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.