Lietuvos nacionalinis muziejus saugo daugiau kaip tūkstantį įvairių gintaro dirbinių, kurių didžioji dalis rasti pajūryje, akmens amžiaus gyvenvietėse – Šventojoje, Kuršių nerijoje (daugiausia Nidoje) ir Žemaičių aukštumoje, prie Biržulio ežero.
Šie gintaro eksponatai liudija, kad jau anuomet – prieš 6 tūkstančius metų – žmonės kūrė įvairius gintaro dirbinius: sagutes, kabučius, karolius, skirstiklius, grandis.
„Akmens amžiuje gintaro apdirbimo meistrai stengėsi išlaikyti natūralias jo formas, jeigu ką ir keisdavo, tai dažniausiai nežymiai gludindami, šlifuodami briaunas. Išmokę daryti ruošinius ir įvairiausius dirbinius, jie sukūrė savitą stilių. Žmogaus santykio su gintaru istorija akmens amžiuje ir šiandien – panaši. Tik šiuolaikinių menininkų kūriniai labiau atsiskleidžia per interpretaciją, asociacijas. Parodoje siekiame ieškoti skirtingų ir be galo tolimų laikmečių sąsajų per meninę išraišką, kuri tiek tada, tiek dabar buvo ir tebėra įkvėpta gintaro. Tokiu būdu lankytojus kviečiame į laikmečių pokalbį“, – parodos idėją apibūdina jos sumanytoja ir kuratorė archeologė Dalia Ostrauskienė.
Parodoje greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės E. Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Pasak juvelyrės, savo darbuose ji naudoja visas gintaro rūšis: žaliąjį, juodąjį, raudonąjį, baltąjį gintarą, ir taip stengiasi atskleisti jo daugialypę spalvinę gamą ir – svarbiausia – vertę, kuri, nelygu laikmetis, būdavo vis kitokia ir pačiai menininkei.
„Tarybmečiu močiutės kiekviename turguje prekiavo saulėgrąžomis, supilstytomis į dviejų rūšių stiklines. Vadinamųjų siemkų Telšių turguje galėjau nusipirkti už 15 kapeikų, ir tai buvo skaniausi „saldainiai“. Tuomet mano požiūris į gintarą mažai kuo skyrėsi nuo požiūrio į saulėgrąžas, kuriuos abu galėjai nusipirkti beveik už tą pačią kainą. Kai pati ėmiau su juo dirbti, mano požiūris pasikeitė, jis tapo mano meno kūrinių akcentu. Parodoje eksponuojamais kūriniais siekiu pabrėžti gintaro vertę ir parodyti jį kaip priemonę, kurią pasitelkdama perduodu savo susikurtą meno kūrinio vaizdinį ir suteikiu jam kūną. Taip atsiranda sąsaja tarp „tada“ ir „dabar“, tarp meno kūrinio ir tūkstantmečius skaičiuojančio eksponato“, – sako metalo plastikos menininkė E. Čėjauskaitė-Gintalė.
Parodoje skirtingų laikmečių pokalbio atmosferą kuria dizainerio Martyno Gintalo projekcija „Laikmečių grafika“. „Uždaviau sau klausimus: kaip grafiškai pavaizduoti laiką? Kokio mastelio yra vaizdiniai, kai aš galvoju apie praeitį ar ateitį? Kokius laiko pojūčius kelia gamtos vaizdiniai: akmuo, smėlis, augalas, šešėlis, tamsa?.. Laiką savo videografikos darbe paverčiu į žaidimus su erdve ir masteliu. Miniatiūrinių objektų viduje gali būti didžiulė erdvė arba vartai, kviečiantys pakeliauti po kitas erdves, kuriose mes esame, ką tik buvome arba dar pabuvosime“, – sako parodai vaizdo instaliaciją kūręs menininkas.
Kilnojamoji paroda „Laikmečių pokalbis“ Gintaro galerijoje-muziejuje, Menininkų namuose, Nidoje (Pamario g. 20) veiks iki liepos 10 dienos.
