Skambant akordeono muzikai ir svečiams šurmuliuojant po kiemą, N.Marčėnaitės sukurtos skulptūros, lyg atsainiai išmėtytos ant pievos, savyje saugojo vis kitą mintį, kuria nevengė dalintis su stabtelėjusiais prieš jas.
„Suprantu, kad greičiausiai tų mano skulptūrų niekam nereikia, bet jos yra tai, ko man labai reikėjo... – atvirai prisipažino keramikė. – Aš jas kūriau su tokia aistra, kad pabaigusi darbą jaučiausi kaip lavonas. Kiekvieną kartą važiuodama į Panevėžį, nežinau, ką lipdysiu, bet įsikibusi į molį imu ir nulipdau.“
Šiai parodai N.Marčėnaitė sukūrė tarsi dvilypes skulptūras, kurių galvos atskirtos nuo kūnų tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Mielo meškučio kūnas su moters galva menininkės pavadintas „Mylėk“, leteną atkišusio šuns skulptūra su žmogaus galva – „Tarnauk“.
„Šių figūrų kūnai – tiek meškiuko, tiek paršelio, tiek šuns – labai mieli, bet kartais, jei ta gyvenimo pozicija „tarnausiu visada“, „mylėsiu visada“, „globosiu visada“ virsta poza, ji pasidaro labai nenatūrali, kebli ir sunki pačiam tos pozicijos turėtojui, – aprodydama savo kūrinius, pasakojo menininkė. – Čia paukštelė, kuri apsiskaičiavo ir nusisuko sau sprandą, ten – moteris pumpurėlis, kuri perbalus, be šviesos, bet baisiai jos norinti, pritrūkusi spalvos, anemiška, bet vis tiek tikisi kažką pasiekti... O šioje nuolankios moters figūroje su kiškučio galva kai kas įžvelgia ir „Playboy'aus“ simbolį. Kodėl gi ne? Juk moterys ir tai daro...“
Žvelgdama į klaustuko formos gulbės figūrą, N.Marčėnaitė pasakojo, kad ją lipdant keraminkę kankino klausimas be atsakymo. Ne veltui tarp gulbės sparnų nugulė moters galva.
Ant N.Marčėnaitės namo lauko sienos dėmesį traukė trys keramikinės galvos.
„Yra tokia pasaka, kai vienai mergaitei, kuri gražiai kalbėjo, iš burnos rožės dribo, o kitai, kuri negražiai – rupūžės, tai dvi galvos simbolizuoja, kad pasakyti žodžiai grįžta kitu pavidalu ir nepasimiršta...“ – aiškino žinoma moteris, pridūrusi, kad trečioji galva – tiesiog trofėjus.
Ne veltui tokių iškalbingų skulptūrų apžiūrėti parodos autorė visus kvietė „atviram, nuoširdžiam ir širdingam pokalbiui“.
„Pastebėjau, kad kalbėdama žodžiu, nesu tokia atvira, kaip kalbėdama rankomis. Matyt, kažkokiu būdu mes sąmoningai save cenzūruojame ir ta sąmonė mums labai padeda teisingai laviruoti gyvenime, tačiau rankų kalba apeina sąmonės cenzūrą ir tampi atviresnis – net labiau, nei norėtum“, – šyptelėjo N. Marčėnaitė, besidžiaugdama gausiai susirinkusiu bičiulių ir artimųjų būriu.