Nuo propagandos iki melo apskritai: ekspertai įvardijo, kas ir kodėl mus paveikia

V.Denisenko: apie propagandą šiandien ir jos kilmę

– Kas yra propaganda?

– Atsakymą rasime tikrai ne iš karto, nes tai yra mokslinės diskusijos ir mokslinio ginčo klausimas. Visą propagandos reiškinį bandoma apibrėžti per trijų spalvų gamą – išskiriama baltoji, pilkoji ir juodoji propaganda.

Pagal tą klasifikaciją juodoji propaganda yra visiškas melas, dezinformacija. Pilkoji propaganda yra subtilesnė, klastingesnė – ji pasiekia savo tikslų, kai faktus sumaišo su išgalvotais, melagingais dalykais, ir taip padaro informacijos kokteilį. Tada labai sunku atskirti, kur tiesa, kur melas. Kartais pilkoji propaganda net nebūtinai meluoja, bet nepasako visos tiesos.

Šioje klasifikacijoje bene įdomiausias dalykas yra trečiasis elementas – baltoji propaganda, kuri yra apibrėžiama kaip tam tikra socialinė inžinerija, socialinė reklama. Baltoji propaganda irgi manipuliuoja ir žaidžia jausmais. Tai leidžia išskirti esmę – propaganda siekia veikti žmogų, paveikti jo mąstymą, atitinkamai ir elgesį.

Ši klasifikacija parodo ir tai, kad propaganda nebūtinai yra bloga ar priešiška. Socialinė reklama, jeigu prisiminsime pavyzdžius, visų pirma siekia paveikti emocijas, kaip ir propaganda, ji mus savotiškai nori apgauti, bet siekdama gerų tikslų. Tarkime, tam, kad važiuodami prisisegtume saugos diržą, mums parodys kokį nors autoįvykį ir kaip kas nors miršta, kad mus šokiruotų ir kad tai mus priverstų elgtis teisingai.

Juodoji ir pilkoji propaganda naudoja užslėptą poveikį. Efektyviausia yra pilkoji propaganda, nes joje yra tiesos elementų ir taip žmogų paprasčiau apgauti. Jeigu jis mato, kad yra tiesos elementų, tada interpretuoja, galvoja, kad, ko gero, teisingas yra visas pasakojimas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Viktoras Denisenko

– Kuo dar skiriasi pilkoji ir baltoji propaganda?

– Iš esmės baltoji propaganda mums nemeluoja. Iš tikrųjų vairuojant reikėtų prisisegti saugos diržą, nesinaudoti mobiliuoju telefonu. Socialinė reklama kalba apie teisingus dalykus, pasako, ką reikėtų daryti teisingai. Mes tai netgi žinome, bet, kita vertus, ne visada elgiamės teisingai. Baltoji propaganda mus nori paveikti kitais būdais – ji nesako taip paprastai „nesinaudok telefonu vairuodamas“, bet bando šokiruoti. Sako, pažiūrėk, kas su tavimi bus – gal autoįvykyje tave sumals į kotletą.

Dar vienas skirtumas tarp pilkosios ir baltosios propagandos yra tai, kad kai matome socialinę reklamą, žinome, kas jos šaltinis, užsakovas, žinome, kas ir kaip mus nori paveikti. O juodoji ir pilkoji propaganda siekia paveikti mums nematant ir nejaučiant. Jeigu mes susiduriame su propaganda, suklustame, ją vertiname kritiškai. Propaganda yra veiksminga, kai nesuprantame, iš kur ji ateina.

– Turbūt juodąją propagandą būtų lengviausia atpažinti/demaskuoti?

– Taip, nes jeigu apie ją kalbame kaip apie pasakojimą, naratyvą, paėmęs jos vieną elementą ir pradėjęs analizuoti kritiškai, supranti, kad visas naratyvas subyra iš esmės. Kad geriau suprastų, studentams duodu tokį pavyzdį: Lietuvos okupacija. Ką apie ją sakys Kremliaus propaganda? Kad buvo rinkimai, kad buvo nauja valdžia, kuri pasiprašė pagalbos, ir kad nė vieno šūvio nebuvo! Ir tai yra istoriniai faktai.

Vis dėlto galime sakyti, kad čia nėra visa tiesa. Pakalbėkime apie sovietinę kariuomenę, kuri jau buvo valstybės teritorijoje, pakalbėkime apie ultimatumus, kuriuos Lietuvai teikė Sovietų Sąjunga, pakalbėkime apie tai, kad rinkimuose galėjo dalyvauti tik Sovietų Sąjungai lojalios politinės jėgos ir pan. Tada istorija atrodo visai kitaip. Bet jeigu pasakome tik tuos tris, pirma paminėtus faktus, tada iš tikrųjų realybė gali atrodyti kitaip.

– Kurios propagandos variantų šiandien matome daugiausia?

– Kol kas tokių tyrimų nesu matęs, pasitaiko ir juodosios, ir pilkosios propagandos. Prisiminkime, kai 2017-aisiais metais buvo bandoma paskleisti netikrą teiginį, kad Jonavoje 5 vokiečių kariai išprievartavo nepilnametę globos namų auklėtinę ir kad vietinė policija atsisakė tai tirti, bandė šį įvykį užglaistyti. Gan greitai paaiškėjo, kad tai neturi nieko bendra su tiesa ir kad tai yra juodosios propagandos pavyzdys.

Gali būti ir taip, kad bus manipuliuojama pilkąja propaganda. Štai Kremlius prisiminė seną Sausio 13-osios naratyvą, kad „savi šaudė į savus“. Sausio 13-osios įvykiai yra tikri ir Maskva neneigia, kad čia kažkas vyko, kad Vilniaus gatvėse buvo sovietinė kariuomenė – to negalima paneigti, nes yra įrodymų.

Kad pasuktų istoriją savo naudai, įdedamas elementas – pavyzdžiui, kad kažkokie snaiperiai, susiję su Sąjūdžiu, neva žudė žmones, norėdami apkaltinti sovietų vyriausybę nusikaltimais. Tą patį propagandos naratyvą matome kalboje apie Bučos tragediją – esą patys ukrainiečių nacionalistai žudė tam, kad apjuodintų šlovingąją rusų kariuomenę.

– Ar galima sakyti, kad tai atsikartojantis naratyvas iš Rusijos ateinančioje propagandoje?

– Iš esmės modelis yra tas pats, tai yra tas pats naratyvas, tik jis adaptuojamas kiekvienu atveju pagal poreikį. Pavyzdžiui, „savi šaudo į savus“, kažkokios jėgos pačios kenkia savo šaliai tam, kad apkaltintų Rusiją. O kokiu būdu kenkia, galima fantazuoti.

Kokiais būdais formuojama propagandos įtaiga? Juk tai yra kitoks kalbėjimas nei parašyta naujienose?

Yra skirtingos technikos. Tarkim, principas, kai pasakomi tam tikri faktai, o kiti nutylimi, turi pavadinimą „kortų kaladės“. Taigi, kai yra kortų kaladė, iš jos traukiame tas kortas, kurios mums reikalingos.

Yra ir manipuliavimo asociacijomis technika, kai panaudojami simboliai, keliamos asociacijos. Tarkim, Baltijos valstybėse kovoje visi esą yra fašistai, o Ukrainą neva yra užgrobę naciai. Tai yra pirmiausia istorinės asociacijos, kurias bandoma sukelti, klijuojamos etiketės.

– Gal istorinėse asociacijose yra ir tam tikrų atsikartojančių raktažodžių? Kokie yra svarbiausi?

– Jeigu bandytume juos sugrupuoti, viena grupė tikrai bus susijusi su Antruoju pasauliniu karu ar sovietų vadinamu Didžiuoju Tėvynės karu: tai fašistai, nacistai ir pan. Šie žodžiai dabar yra praradę savo giluminę prasmę, štai Kremlius rašo, kad Ukraina – naciai, Lietuva – fašistai ir pan. Šių žodžių reikšmė šiandien Rusijos gyventojui yra absoliutaus blogio sinonimas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Viktoras Denisenko

Sovietų Sąjungos valstybėse, Ukrainoje po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdomas ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungai. Ukrainos kontekste dėl to buvo vartojamas žodis banderovcai – taip buvo vadinami pasipriešinimo dalyviai. Banderovcai yra mūsų miško brolių atitikmuo – jie vaizduojami kaip blogis, kaip nacių pakalikai, banditai ir pan.

Rusų kalboje JAV gyventojai vadinami pindosais, o JAV atitinkamai Pindostan. Įdomiausia, kad iki galo šių žodžių etimologija nėra aiški. Suprantama, tai nėra oficialus vartojimas, tik pravardžiavimas, bet jis yra įsitvirtinęs.

Galima būtų įsigilinti ir į tam tikrus labai įdomius lingvistinius aspektus. Tarkim, kai kalbama apie Ukrainą, pagal tai, kaip rusiškai rašoma ar pasakoma Ukrainoje, galiu numanyti, kokios ideologinės pozicijos laikosi žmogus, rašęs tekstą.

Yra du variantai: na Ukraini ir v Ukraini. Verčiant į lietuvių kalbą, abu variantai reikštų Ukrainoje. Gramatinė norma rusų kalboje yra na Ukraini, tai yra savotiška gramatinė išimtis, nes įprastai rusų kalboje, norint pasakyti, kad kažkas yra tam tikroje valstybėje, visada vartojamas priešdėlis v. Kai vartojamas priešdėlis na, kalba dažniausiai eina apie regioną, kažkokią geografinę dalį – ne valstybę. Atitinkamai, nors gramatinė forma netaisyklinga, šiandien tie, kas palaiko Ukrainos valstybingumą, jos pusę, principingai rašo v Ukraini.

Yra ir tam tikrų propagandos šablonų, dauguma jų susiformavo dar sovietmečiu. Labai įdomu pažiūrėti į diplomatinę notą, kurią 1939 m. rugsėjo 17 dieną buvo bandoma įteikti Lenkijos ambasadoriui Maskvoje. Jis oficialiai jos nepriėmė. Kai Sovietų Sąjunga peržengė Lenkijos sieną, o Lenkija tuo metu gynėsi nuo nacių Vokietijos, Maskva veikė pagal slaptuosius protokolus, Molotovo-Ribentropo paktą.

Mano minėta nota taip pat yra propagandos dalis, ji buvo publikuojama pagrindiniuose laikraščiuose Sovietų Sąjungoje. Kokie argumentai ten pateikti? Pirmiausia, pagal notą, Sovietų Sąjunga laikėsi pozicijos, kad Lenkija pati kalta dėl karo. Ten rašoma, kad esą neprotingi Lenkijos vyriausybės veiksmai išprovokavo karą. Taip pat teigiama, kad Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti, todėl negalioja tarptautiniai susitarimai, kurie buvo sudaryti tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos.

Atitinkamai Sovietų Sąjunga neva privalo apginti kraujo brolius baltarusius, ukrainiečius, kurie iš tiesų gyveno dalyje Lenkijos. Pagal tą notą, Sovietų Sąjunga Lenkijos neužpuola ir „privalo reaguoti, gelbėti“ tuos kraujo brolius. Iš tiesų dalis dabartinės Baltarusijos tuo metu priklausė Lenkijai. Nota iš esmės buvo panaudota tiek politinei, tiek propagandinei manipuliacijai.

– Nuo ko priklauso, apie ką bus kuriama propaganda, ir apie kuriuos Lietuvos įvykius propagandos yra gausiau? Na, pavyzdžiui, gal apie Sausio 13-ąją?

– Sausio 13-oji yra daugiau mažiau aiški, ją nemažai žmonių dar matė gyvai. Tačiau iš tokių probleminių istorinių įvykių Lietuvoje yra Holokaustas. Tai yra juodasis puslapis mūsų istorijoje, nuo kurio mes tikrai negalime atsiriboti ir sakyti, kad tik vokiečiai tai darė, nes pagal istorikus nustatyta, kad iki 5 tūkst. Lietuvos gyventojų dalyvavo Holokauste. Suprantama, kad mums tas naratyvas yra sudėtingas.

Kai mes patys viduje jį bandome išdiskutuoti, labai lengvai įsijungia ta pati Kremliaus propaganda, kuri sako: žiūrėkite, jie patys kalba, kad žudė žydus. Tada mes užsidarome, negalime sudėlioti visų taškų virš „i“, nes iš karto pereiname į gynybinę poziciją, pradedame viską neigti, sakyti, kad tuo užsiėmė tik vokiečiai. Tai yra skaudūs įvykiai, kuriais Kremliaus propaganda pasinaudoja.

– Ar kartu tai reiškia, kad kuo seniau buvo istorinis įvykis, tuo daugiau tikimybės, kad apie jį bus skleidžiama propaganda, nes žmonės tiesiog taip gerai nepamena?

– Ir taip, ir ne. Kuo naujesni įvykiai, tuo daugiau yra liudijimų. Štai iš Sausio 13-osios įvykių yra likusių nuotraukų, filmuotos medžiagos. Šiandien taip atvirai sumeluoti yra sudėtinga. Sugrįžkime prie tos pačios Bučos, kur propagandistai sako, jog visus žudė patys ukrainiečiai. Kartu yra palydovinės nuotraukos, kurios rodo, kada atsirado kūnai ir masinės kapavietės, t. y. kai teritoriją jau kontroliavo Rusijos pajėgos. Viskas yra fiksuojama.

Suprantama, kuo toliau yra įvykiai, tuo jie atrodo miglotesni. Kita vertus, labai seni įvykiai mūsų nebejaudina. Ko gero, Holokaustas vis dar yra gana gyva istorija. O, tarkim, LDK istorija, nors ir mums svarbi, paprastas žmogus jos daug neišmano, ji jo tiek nejaudina.

– Kokie žmonės yra labiausiai jautrūs propagandai?

– Nesinorėtų spekuliuoti, bet yra bendrų bruožų. Jeigu bandytume nupiešti tokį žmogų pagal charakteristikas, veikiausiai tai būtų vyresnio amžiaus žmogus, nes jie pripratę, jog televizijoje, naujienose yra žurnalistų, kurie visada tikrina faktus. Tokias nuostatas jie perkelia į internetą ir, jeigu kažkas paskelbta viešai, jie galvoja, kad, ko gero, tai tiesa.

Deja, šiai grupei priklauso ir mažiau išsilavinę asmenys, kai žmogaus akiratis ar žinios yra siauresnės, sudėtingiau analizuoti tą pačią informaciją. Vis dėlto nėra vienos taisyklės, nes neatsparus būna ir jaunimas. Gyvename pasaulyje, kur informacijos yra labai daug, o įgūdžių ją atskirti – mažai. Kol tie įgūdžiai nesusiformuoja, jauni žmonės taip pat gali patikėti įvairiais dalykais.

Objektyviai jaunesnei kartai yra sunkiau analizuoti informaciją, nes ji turi greitos ir trumpos informacijos įprotį. Jaunimas informaciją priima greitai, galbūt geriau orientuojasi informacijos lauke, tačiau buvo tyrimų, kurie rodo, kad jų analitiniai gebėjimai yra silpnesni, nes jiems susiformuoti reikia laiko.

I.Snukiškienė: apie melą iš esmės

– Savo disertacijoje analizuojate melo ir tiesos konceptus. Kaip juos apibrėžtumėte ir kodėl?

– Tiesa ir melas – gana sunkiai apibrėžiamos sąvokos. Filosofai yra pateikę skirtingų jų definicijų, populiariausia turbūt dar Antikoje atsiradusi ir viduramžiais patikslinta klasikinė tiesos definicija, pagal kurią tiesa yra minties ir tikrovės atitikimas. Kitos definicijos tiesą tapatina su loginiu neprieštaringumu, ar tiesa laiko tai, kas visuotinai priimta kaip teisinga. Klasikine tiesos definicija remiasi ir žodyninės tiek lietuvių, tiek anglų kalbų apibrėžtys. Vis dėlto, išnagrinėjus tą konceptą giliau, galima pastebėti, kad kalbose išryškėja skirtingi tiesos ir melo profiliai: ji suprantama ne vien objektyviai, kaip tai, kas remiasi tikrove, logika, mokslu, bet ir subjektyviai – kaip kažkieno asmeninis įsitikinimas (juk dažnai kalbame apie „mano tiesą“, „tavo tiesą“ kaip skirtingas). Esama ir absoliutumo požiūrio, kai tikrąja laikoma kažkur anapus egzistuojanti aukščiausioji tiesa, dažnai glūdinti dieviškojoje sferoje ir esanti viena aukščiausių vertybių.

Kai kurios slavų kalbos šioms tiesos rūšims turi skirtingus žodžius: absoliučią tiesą vadina istina, subjektyvią – pravda. Lietuvių kalboje jas abi vadiname vienu žodžiu, bet archajinėje kalboje galima aptikti žodžius pertiesa ar tiestiesa, reiškiančius tą tikrąją, tiesų tiesą. Įdomu ir tai, kad lietuvis būtent tą absoliučią tiesą laiko tikriausia ir vertingiausia. Jam tiesa – tai visų pirma etinė ir moralinė vertybė. Tai galimai susiję su krikščioniškuoju mūsų pasaulėvaizdžiu. Panašus požiūris atsispindi ir lietuvių filosofų (pvz. A. Maceinos, Vydūno) darbuose. Tuo tarpu anglui tikriausia ir vertingiausia tiesa yra faktinė, kurią galima pagrįsti apčiuopiamais įrodymais. Panašus požiūris atsispindi ir anglų empirizmo filosofijoje.

Kalbant apie melą, jo irgi esama įvairaus: tyčinio, netyčinio, politinio, saviapgaulės, juokų, fantazijos. Tiek lietuviai, tiek anglai tikruoju, prototipiniu melu laiko tyčinę apgaulę, sakomą su ketinimu suklaidinti kitą žmogų. Jei melas neatitinka tos apibrėžties (pavyzdžiui, jei žmogus netiesą pasako netyčia ar nesiekdamas apgauti, pavyzdžiui, pajuokaudamas, ar apgauna ne kitą žmogų, o save) tokio melo kaip melo reikšmė tampa diskutuotina.

– Kas yra jūsų nagrinėjamas posttiesos fenomenas ir naujausios melo kategorijos?

– Žodis posttiesa į visuomenės dėmesį įsiveržė 2016 m., kai Oksfordo žodynas jį išrinko metų žodžiu. Tai buvo susiję su 2016 m. politiniais įvykiais: „Brexitu“ ir Donaldo Trumpo rinkimine kampanija. Dauguma mokslinių veikalų apie posttiesos epochą koncentruojasi būtent ties šių dviejų kampanijų aprašymu ir siekia pagrįsti abiejų melagingumą. Oksfordo žodynas posttiesą apibrėžia kaip ‘aplinkybes, kai politinėse diskusijose ar viešojoje nuomonėje objektyvūs faktai lemia mažiau nei emocijos ar asmeniniai įsitikinimai’. Taigi, paprastai kalbant, posttiesa – tai informacijos pateikimas, kuriame loginis argumentavimas, žodžių grindimas faktais tampa nebesvarbus, o apeliavimas į emocijas ir siekis įtikinti tampa esminiais argumentavimo įrankiais.

Posttiesos terminas unikalus vien savo daryba. Priešdėlis post – įprastai reiškia ‘tolesnis, vėlesnis, einantis po’, pvz., postimpresionizmas. Posttiesos atveju šio priešdėlio reikšmę galima interpretuoti dvejopai: kaip tiesos epochos pabaigą arba kaip idėją, kad tiesa tapo užgožta ir nebesvarbi. Įdomu ir tai, kad priešdėlis post – pirmą kartą pridėtas prie vertybės pavadinimo, todėl kyla filosofinis klausimas, ar posttiesos epocha reiškia tiesos kaip vertybės žlugimą? Jei kalbame apie posttiesos epochą, ar galime kalbėti ir apie postgėrio ar postgrožio epochas?

Posttiesos sąlygos atsirado dar postmodernizmo epochoje, kai ėmė nykti tradicinė žiniasklaida, internetas tapo visuotinai prieinamas ir atsirado alternatyvioji žiniasklaida (pvz., socialiniai tinklai, jutubo kanalai), kuriuose faktai ir nuomonės pateikiami greta, be jokios atrankos, išankstinio tikrinimo, nepateikiant informacijos kilmės. Faktais grįsta informacija atsiduria greta propagandos ir melagingų naujienų. Taigi, posttiesa – tai visiškai nauja tiesos-melo kategorija, atsiradusi drauge su naujomis informacinį chaosą sukeliančiomis technologijomis.

Aišku, negalima teigti, kad posttiesa – tai faktų neigimas. Tai veikiau manipuliacinė tendencija, kai faktus drįstama pakreipti (užgožti, atsijoti ar savaip interpretuoti) tam tikrų žmonių ar politinių jėgų naudai, siekiant, kad faktai atitiktų jų nuomonę, o ne atvirkščiai. Tam pasitelkiamos įvairios naujausios melo kategorijos: melagiena (t. y. kažkieno naudai sukurta ir į žiniasklaidą paleista melaginga naujiena), šūdmala arba bullshit (t. y. kažkam palankios informacijos skleidimas viešoje erdvėje, nesigilinant į jos teisingumą), storytelingas (t. y. kažkam naudingų istorijų, kurios neretai yra atitrūkusios nuo trikovės, pasakojimas), didysis melas, angl. big lie (t. y. masinis tiesos iškraipymas didžiuliu mastu taikant propagandą ir manipuliaciją), dalies tiesos nuslėpimas, melagingų faktų pateikimas tarp teisingų (ką amerikiečių lingvistas George‘as Lakoffas vadina „tiesos suvožtiniu“, angl. truth sandwich) ir t. t.

– Kaip kalbiškai galima demaskuoti melą, propagandą, ar yra kokių nors ryškių kalbinių priemonių, kurios juos išskiria?

– Išskirtinai kalbinių priemonių melo ir propagandos demaskavimui nėra. Mano tirti tekstiniai duomenys atskleidė, kad melui ir propagandai daugiausiai yra linkę pasiduoti neišsilavinę, siaurų pažiūrų žmonės. Labiau paveikūs tampame ir tuomet, kai atsiribojame nuo skirtingų nuomonių, kadangi tai slopina mūsų kritinį mąstymą. Todėl labai svarbų vaidmenį atlieka piliečių lavinimas, kultūra, atvirumas informacijai. Žiniasklaidai yra nepaprastai svarbu išsaugoti pliuralizmą, bet tuo pačiu nepakliūti į jo spąstus, kai „pliuralizmo labui“, greta patikimų žinių imamasi viešinant ir tas nepagrįstas ar pagrįstas silpnai. Atvirumas skatina kritinį mąstymą – apsisaugojimo nuo propagandos pagrindą.

Kadangi skaitmeninė erdvė, alternatyvūs naujienų šaltiniai, tokie, kaip socialiniai tinklai, jutubo kanalai, yra palankiausia erdvė manipuliacijai, propagandai ir melams skleisti, labai svarbu, kad žmonės tą suvoktų ir aklai netikėtų bei nesidalintų informacija, kuri galimai nėra patikima. Be to, kaip bebūtų keista, šiuolaikinės technologijos ir socialiniai tinklai neretai trukdo žmonėms išgirsti kitokią nuomonę. Jie mums leidžia visapusiškai „apsisupti“ mūsų nuomonę patvirtinančia informacija bei atmesti viską, kas šios nuomonės neatitinka. Pavyzdžiui, galime užblokuoti feisbuko „draugus“, su kuriais nesutinkame, ir analogiškai, jei norime mėgautis sąmokslo teorijomis, bendraminčių rasime lengvai. Be to, alternatyvieji informacijos šaltiniai vartotojams pateikia personalizuotą informaciją, parinktą pagal naršymo ir patiktukų algoritmus. Tokiu būdu socialiniai tinklai parenka vartotojams palankų turinį, skatina ideologinių grupių formavimąsi, tuo pačiu ribodami prieigą prie skirtingų idėjų. Taip slopinamas kritinis mąstymas ir sukuriama puiki posttiesos terpė, ypač, jei atmetami visi kiti informacijos šaltiniai.

– Ką įdomiausio atradote savo tyrimuose?

– Tiesos ir melo konceptus lietuvių ir anglų kalbose tyriau pasitelkdama itin išsamius kalbinius duomenis (visus leksikografinius duomenis, tautosaką, filosofiją, gausybę įvairių žanrų tekstų). Įdomiausia buvo tai, kad net tokie universalūs ir, atrodytų, visose kultūrose vienodai suvokiami konceptai kaip tiesa ir melas, lietuvių ir anglų kalbose kiek skiriasi. Kaip jau minėjau, anglai tikriausia ir vertingiausia tiesa laiko tą, kuri atitinka faktus, gali būti empiriškai pagrįsta. Lietuviai tikriausia ir vertingiausia laiko aukščiausiąją, dažnai dieviškąją tiesą, kurią ne visad įmanoma pasiekti, bet reikia stengtis kiek įmanoma prie jos priartėti. Vis dėlto, neatmetama ir subjektyvių tiesų svarba, pabrėžiama, kad tik skirtingai mąstančių, skirtingą tiesą pripažįstančių žmonių dialogas gali padėti priartėti prie vienos tikrosios tiesos. Įdomu ir tai, kad anglų kalboje ypatinga svarba saugant ir atskleidžiant tiesą priskiriama žiniasklaidai, ši užduotis vaizduojama kaip pagrindinis žurnalistinės etikos elementas. Lietuvių kalboje žiniasklaidos vaidmuo tiesos atskleidime taip stipriai nepabrėžiamas.

Kalbant apie melą, įdomu yra tai, kad jis nėra vienareikšmiškai smerkiamas. Senojoje lietuvių kalboje yra labai ryški teigiamo melo kaip juokų reikšmė, ypač aktualizuojama folklore, pvz. melų pasakų žanre (kurių tikslas – ne apgauti, bet prajuokinti), piršlio melagio, melų dienos tradicijose. Melas lietuvių folklore dažnai suprantamas ir kaip negeras, bet būtinas apsukrumas, padedantis išgyventi, išsisukti iš keblių situacijų, todėl pateisinamas, arba net skatinamas (pvz. patarlė „meluok ir save vaduok“). Analogiškai tiesa, nors laikoma vertybe, kasdieniame gyvenime dažnai matoma kaip nenaudinga ir nepatraukli, todėl atmetama. Toks požiūris greičiausiai atėjęs iš senovės laikų: folkloras atskleidžia dažnai nelengvą valstietijos padėtį ir sunkią istorinę realybę, kai melas neretai tapdavo vieninteliu išgyvenimo būdu.

Anglų folklore melo vaizdinys yra labiau neigiamas, bet šiuolaikinėje anglų kalboje, panašiai kaip lietuvių, melas dažnai suvokiamas kaip diplomatija, gero tono ženklas.

Tyrimas atskleidė ir įdomių skirtumų politinio melo suvokime anglų ir lietuvių kalbose. Lietuvių kalboje politinis melas daugiausia siejamas su XX a. Rytų Europos istorine patirtimi, totalitarinių režimų, ypač komunizmo, ideologija bei šiuolaikine Kremliaus politika, ir yra artimas propagandos reikšmei. Tuo tarpu anglų kalboje politinis melas daugiausia siejamas su XXI a. Vakarų Europos ir JAV politinėmis realijomis, ypač „Brexito“ kampanija ir D. Trumpo politine retorika, ir yra artimas posttiesos reikšmei.

Beje, tyrimas atskleidė didžiulę kalbos ir tautos filosofijos sąsają, parodė, kad kalboje itin atsispindi tautos istorinė, kultūrinė, ekonominė patirtys, geopolitiniai pokyčiai. Todėl nereikėtų nuvertinti etnolingvistinių tyrimų, kurie galėtų geriausiai atskleisti kalbose slypinčius skirtingų tautų pasaulėvaizdžius.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų