– Kuo tau artimas Katios personažas, jos situacija, jos likimas? Ar repetuojant atradai joje kažką sau artimo?
– Su kiekvienu pjesės personažu tam tikrais momentais galima susitapatinti ar atpažinti savo mintis. Tais momentais personažas patampa artimas ir brangus, net už tas kelias akimirkas. Čia nėra nė vieno teisaus, dėl to ir žavinga šita pjesė. Katios personažas man labai asmeniškas, tačiau sudėtinga pasakyti, artimas ar ne. Tikriausiai šalia manęs esantys žmonės galėtų geriau atsakyti į šitą klausimą. Jis man artimas savo požiūriu arba aš galbūt norėčiau, jog būtų artimas. Katia dažnai sako, jog po labai didelio skausmo ateina labai didelis džiaugsmas – man tai buvo tam tikras atradimas. Tokios svarstyklės svyruoja ir gyvenime.
– Režisierius šią Ivano Vyrypajevo pjesę įvardijo kaip egzistencialistinę komediją, kupiną paradoksų ir gero humoro jausmo. Ką pati įžvelgi šioje medžiagoje? Kodėl ją (ne)reikia statyti šiandien?
– Matau ramybę ir laisvę būti kokiu tik nori. Pjesėje labai daug teksto, bet tai moko klausytis kito, jį išgirsti ir leisti jam išsikalbėti, o ne vien tik traukti iš galvos savo mažmožius ir įsivaizduoti, jog tavo mintys ir idėjos pačios svarbiausios. „Šokis Delhi“ gali priminti kaip reikia klausytis.
– Apskritai, kaip ši medžiaga atsirado režisieriaus ir aktorių rankose?
Perskaičiusi pagalvojau, jog tai visiškai melodrama ir serialas, ir dar tiek daug teksto, tad kam čia bus įdomu. Užkabino pjesės šviesa, pozityvumas, savo minčių ir savęs atradimas pjesėje.
– Mano rankose pjesė atsirado kaip tik tuomet, kai daug galvodavau, jog teatras, kuriame daug teksto, nebeįdomus. Maniau, jog būtinai reikia kažką daryti su judesiu, kūnas turi būti laisvas, iš jo sklisti energija. Tuo metu buvau sau kažkaip įsivardijus, jog kūnas, jo judėjimas yra žymiai sąžiningesnė bendravimo priemonė nei kalba. Kūnu sunkiau apgauti ar pameluoti. Kūnas yra veiksmiškas dalykas, o kalbėjimas daugiau mažiau vien žodžiai žodžiai žodžiai. Tarp tokių minčių mano rankose atsirado ši pjesė.
Perskaičiusi pagalvojau, jog tai visiškai melodrama ir serialas, ir dar tiek daug teksto, tad kam čia bus įdomu. Užkabino pjesės šviesa, pozityvumas, savo minčių ir savęs atradimas pjesėje. Pjesę nusiunčiau aktorei Ingai Šepetkaitei – ji perskaitė ją ir įtikino mane, jog čia joks serialas ar sentimentalus reikalas. Pasidalinome su Kęstučiu Cicėnu ir Kamile Petruškevičiūte. Vis susitikdavome paskaityti ir paanalizuoti, apie ką čia kalbama. Taip beanalizuodami užsikabinome ir nusprendėme imtis „Šokio Delhi“.
Pradžioj pjesė veikė kaip vaistas. Ji keldavo be proto daug minčių ir apmąstymų. Vieną dieną palaikydavai vieno personažo poziciją, kitą dieną jau girdėdavai, jog teisus visgi kitas. Ėmėme situacijas iš asmeninio gyvenimo, bandėm suvokti, kaip kiekvienas personažas elgtųsi situacijoje, kuri mums yra įvykusi. Žodžiu, pjesė atnešė labai daug minčių, bet tuo pačiu ir daug vidinės ramybės bei stiprybės.
– Žiūrovas, kuriam būtina pamatyt „Šokį Delhi“ – kaip jį įsivaizduoji?
– Tai kiekvienas mylintis, nes tik mylintys išgyvena.
– Pjesėje – septynios novelės, kuriose visi veikėjai ieško vidinės ramybės. Ar jūs repetuodami taip pat mėginote atrasti tam tikrą ramybę savyje?
-
Režisierius Oskaras Koršunovas apie naujausią savo spektaklį „Paskutinė Krepo juosta“: „Tai visiškai išgryninto egzistencializmo kūrinys, kur žmogus yra be jokios ateities, tik su rudimentais“
-
Oskaras Koršunovas: „Iš viršaus nuleistos gairės menininkus riboja labiau nei tarybinė cenzūra“
-
Vilniaus miesto teatro vardas suteiktas Oskaro Koršunovo teatrui
– Pati pjesė ir tie kalnai teksto veikdavo raminančiai. Kartais repeticijos būdavo lyg terapijos seansai, į kuriuos ateini visas susierzinęs, tačiau repetuojant scenas pradedi girdėti tekstą, klausytis jo ir visos problemos kažkaip pasimiršta arba gimsta žiauriai aiškūs jų paaiškinimai. „Šokis Delhi“ priminė, jog galima į viską žiūrėti žymiai paprasčiau ir nereikia nieko vieniem iš kitų reikalauti, nes kiekvienas žmogus gyvena pagal savo taisykles ir jos yra teisingos.
– Ką režisierius akcentavo repetuojant šią tikrai nekasdienišką medžiagą?
–Pasak režisieriaus, „Šokyje Delhi“ visi personažai yra be galo dideli egoistai ir nei vienas iš jų nėra teisus. Visi jie gerokai trenkti su pagaliu per galvą, ne veltui tokie dzen.
Ivano Vyrypajevo „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau šį šeštadienį, gegužės 27 d., 19 val., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius).
