Nemirtingos didžiojo klasicizmo genijaus, austrų kompozitoriaus W.A.Mozarto (1756–1791 m.) operos jau trečią šimtmetį nepalieka pasaulio operos teatrų scenų. Žymiausi visų laikų, įvairiausių sričių menininkai, filosofai, literatai apibūdindami jo kūrybą yra išsakę begalę gražiausių epitetų, sukūrę sentencijų ir eilių. Pavyzdžiui, rusų poetas Aleksandras Puškinas jomis buvo tiesiog sužavėtas: „Kokia giluma! Kokia drąsa ir koks grakštumas...“
W.A.Mozartui žengiant į Europos muzikinę kultūrą, opera joje jau buvo tapusi reikšmingu, populiariu žanru, suformavusiu pagrindines kryptis: opera buffa – Italijoje, komiškoji opera – Prancūzijoje, zingšpylis – Vokietijoje ir Austrijoje. Publika žavėjosi gilų pėdsaką žanro plėtotėje palikusio vokiečių operos reformatoriaus Christopho Willibaldo Glucko operomis seria „Orfėjas ir Euridikė“, „Alceste“, „Ifigenija Aulidėje“, „Ifigenija Tauridėje“ ir kt.
Dėmesys dramatiniam veiksmui
Tačiau tobulumo viršūnę klasicistinė opera, kaip muzikinis sceninis veikalas, pasiekė kūrus W.A.Mozartui. Pirmąsias operas „Apolonas ir Hiacintas“, „Tariamoji prastuolė“, „Bastjenas ir Bastjenė“ jis sukūrė būdamas 11–12 metų, „Mitridatą“ – 14-os, o „Užburtąją fleitą“ parašė jau 1791-aisiais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais. Kompozitorius mirė sulaukęs vos 35 metų.
Šalia daugelio novatoriškų W.A.Mozarto įvairialypės muzikos bruožų išsiskiria nepaprastai griežtas jo požiūris į operos libretą – kompozitorius reikalauja maksimalaus, laiko neištempiančio lakoniškumo. Todėl jis, bene pirmasis žanro istorijoje, atkakliai siekė veikalo muzikinės dramaturgijos, libreto ir sceninių tikslų ir uždavinių sąveikos, drąsiai koreguodamas nusistovėjusią tradicinę operų kompozicinę struktūrą ir į operą žvelgdamas kaip į sudėtingą sinkretinį meninį organizmą.
XVIII a. operų kompozicinę sąrangą sudarė savarankiškų užbaigtų numerių (arijų, duetų, ansamblių) ir rečitatyvų (italų operose seria ir buffa) arba kalbamųjų dialogų (prancūzų komiškoje operoje, vokiečių ir austrų zingšpyliuose) kaita. Kiekvienas operos veiksmas pasibaigdavo išvystytu ansambliniu finalu, dalyvaujant visiems arba beveik visiems veikiantiesiems asmenims. Iš esmės laikydamasis šios struktūros, W.A.Mozartas vis tik nutolo nuo standartų: operos numerių išdėstymą ir kaitą jo kūriniuose visada nulemdavo dramatinė veiksmo eiga, o ne nusistovėjusi schema.
Aukščiausias genialumas
Iš 17 parašytų sceninių kūrinių tokią sintezę kompozitoriui pavyko pasiekti genialumu spindinčiose komiškosiose operose „Figaro vedybos“ ir „Visos jos tokios“, taip pat rimtosiose operose „Idomenėjas“, „Tito gailestingumas“, zingšpyliuose „Užburtoji fleita“ ir „Pagrobimas iš seralio“. Beje, minėtus operos tipus W.A.Mozartas atnaujino, praturtindamas juos vienas kito elementais.
Genialiausias kompozitoriaus kūrinys – dviejų veiksmų komiška psichologinė opera „Don Žuanas“ italų kalba (1787 m.), kuriai libretą parašė gabus ir tuo metu populiarus dramaturgas Lorenzo Da Ponte pagal viduramžių ispanų liaudies legendą. Nors pasakojimo apie Don Žuano gyvenimą ir jo asmenybę fabula glūdi senovės mituose, jis yra tikras istorinis personažas – moterų suvedžiotojas, dvikovų mėgėjas, gyvenęs Ispanijoje XVI a.
Beje, populiariąją legendą apie ispanų dvarininką moterų gundytoją Don Žuaną ne kartą savaip kūryboje naudojo ir interpretavo įvairių amžių ir šalių poetai, dramaturgai, kompozitoriai: žinomos ispano Tirso de Molinos (XVII a.), prancūzo Jeano Baptiste‘o Molière‘o (XVII a.), italo Carlo Osvaldo Goldoni (XVIII a.) pjesės, italų kompozitoriaus Giuseppės Gazzanigos opera, Ch. W. Glucko baletas (1761 m.). XIX a. Don Žuano paveikslas sudomino poetus George‘ą Noelį Gordoną Byroną, Nikolausą Lenau, Aleksandrą Puškiną, kompozitorius Aleksandrą Dargomyžskį (opera „Akmeninis svečias“), Richardą Straussą (simfoninė poema „Don Žuanas“) ir kt.
Tragizmo ir komiškumo sąsajos
W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“ persipina išaukštintos tragedijos ir lengvos komedijos bruožai, leidę kūrėjui ją pavadinti „dramma giocosa“ (linksma drama). Istorikas Georgijus Čičerinas rašė: „Neaišku, kokį žanrinį apibūdinimą galima duoti „Don Žuanui“, tragiškumas ir komiškumas supinti į vientisą visumą.“
Vienas iš pačių novatoriškiausių W.A.Mozarto pasiekimų „Don Žuano“ dramaturgijoje yra laipsniškai atsiskleidžiančios veikiančiųjų asmenų muzikinės charakteristikos bei aktyvi veiksmo eiga. Čia herojai – ne sustingusios kaukės, laukiančios savo eilinės arijos, o gyvi žmonės, kurių paveikslai organiškai perteikia ir sujungia apibendrintus ir individualius bruožus.
Komedijinė pusė išreikšta Leporelo (Don Žuano tarnas – bosas), Mazeto (valstietis – bosas) ir Cerlinos (jo sužadėtinė – sopranas) paveiksluose, o Komandoras (bosas), Dona Ana (jo duktė – sopranas), Don Otavijus (jos sužadėtinis – tenoras), Dona Elvyra (Don Žuano palikta dama – sopranas) – dramatiniai personažai, kulminaciniais momentais tampantys tragiškais. Juos jungia Don Žuano (baritonas) personažas. Drama plėtojama XVII a. Sevilijoje liaudies scenų (valstiečiai, valstietės, šokėjai, tarnai) fone.
Moterų sielų pražudytojas
Operos konfliktą, jos pagrindinę mintį išreiškia dvi nesutaikomos sferos: Don Žuanas ir keršytojai, ginantys suvedžiotas moteris. Jos opozicinės, bet kartu glaudžiai susipynusios tarsi dvi priešingos tos pačios idėjos pusės. Priešingos sferos suteikia operai filosofinę prasmę, artikuliuojančią individo egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimą. Virš žmogaus tvyro nepermaldaujama lemtis, kuri, nepaisant patiriamo gyvenimo džiaugsmo, fatališkai persipina su skausmo, tragizmo ir netgi antgamtiško atpildo apraiškomis. „Iš vienos pusės – visiškas realizmas, gyvenimo džiaugsmas, charakteriai, žydinti žemė; iš kitos – kosmiškumas, problematika, pesimizmas, demonizmas“, – teigė G.Čičerinas.
Koks stulbinamai įdomus ir daugialypis Don Žuano paveikslas! Mylintis gyvenimą ir jo malonumus, galantiškas, narsus, išradingas ir kartu gudrus, išdavikiškas; lyg ir neigiamas herojus, moterų sielų pražudytojas, nusipelnęs teisėto keršto, bet jis – patrauklus, vyriškai žavus, ryžtingas, pilnas kunkuliuojančios energijos.
Konkurentas – nebent W.Shakespeare‘as
Nei vienas XVIII a. Europoje sukurtas veikalas, pagal psichologinį gilumą ir žmogiškų jausmų meninio perteikimo jėgą neprilygo W.A.Mozarto „Don Žuanui“, „nebent geriausios Williamo Shakespeare‘o dramų scenos“, – rašė Piotras Čaikovskis. Netgi didysis Johannas Wolfgangas Goethe, be galo žavėdamasis „Don Žuanu“, 1831 m. apgailestavo, kad nebėra W.A.Mozarto ir jis nebegali sukurti muzikos „Faustui“: „Argi galima sakyti, kad Mozartas sukomponavo savąjį „Don Žuaną“. Kompozicija! Tarytum tai būtų pyragas arba biskvitas, kurį paruošia sumaišydami kiaušinius, miltus ir cukrų! Dvasiniame kūrinyje dalys sulietos į visumą, persunktos viena dvasia ir apgaubtos vieno gyvenimo alsavimu. Be to, kūrėjas jokiu būdu neina bandymų ir dėliojimo iš gabaliukų kaip pakliuvo keliu. Kūrėjas pajungtas demoniškai savo herojaus valiai ir turi išpildyti tai, ką pastarasis jam diktuoja.“
Mįslingasis Don Žuano fenomenas buvo ir tebėra aktualus iki šių dienų. Įdomiai savo gyvenimu ir kūryba donžuanišką temą gvildeno paslaptingasis prancūziškai rašęs poetas Oskaras Milašius (1877–1939), bandydamas atsakyti į klausimą, kas yra tas nei žmonių, nei Dievo įsakymų nepaisantis Don Žuanas: „Ar Don Žuanas tėra tik mergišius, kuris suvedžioja moteris savo jusliniams smagumams? Gal Don Žuanas yra tas keistas ir pretenzingas vyriškis, kuris negali sustoti nė ties viena moterimi, nes visos jį apvilia, nepajėgdamos patenkinti jo meilės siekių? O gal Don Žuanu tampa toks jaunas vyriškis, kuris neranda prasmingos vietos visuomenėje, nukrypdamas ten, kur jį stumia galingas seksualinis instinktas?“
Savo atsakymą rasite klausydami užburiančiai genialios W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
