Kaip BNS sakė Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras, tokį sprendimą priėmę ekspertai antradienio popietę dar svarsto klausimą, ar į registrą įtraukti patį sostinės centre esantį P.Cvirkos skverą.
„Paminklui statusas nuimtas – pasiūlyta dar savaitė, kol viską įteisins registre. Vyksta intensyvi diskusija dėl skvero“, – BNS sakė V.Bezaras.
Pasak V.Benkunsko, sprendimas nebesaugoti paminklo „atveria galimybes miestui pradėti diskusijas dėl paties skvero sutvarkymo.“
„Artimiausiame tarybos posėdyje, kuris vyks rugsėjo mėnesį, žadame priimti rezoliuciją, kuri įpareigos administraciją sutvarkyti techninius klausimus“, – tęsė jis.
P.Cvirkos paminklą ketina perimti Nacionalinis muziejus. Lauko sąlygomis bus rengiama ekspozicija apie tai „kaip sovietiniais metais menininkai buvo prievartaujami kurti meną“.
Paminklo per daug nesureikšmina
Veliuonos seniūnijoje Klangių kaime (Jurbarko r.) esančio P.Cvirkos memorialinės sodybos-muziejaus budėtoja Kristina Ragaliauskienė sako, kad apie šį sprendimą jau girdėjusi.
K.Ragaliauskienė yra P.Cvirkos dukterėčia: „Jis yra mano mamos brolis. Todėl daug kalbėti nenoriu – galiu pasirodyti šališka. Dirbu čia jau 21 metus.“
Pasak pašnekovės, paminklas yra tik simbolis: „Mes per daug jo nesame sureikšminę. Viskas čia gerai, niekas per daug nieko nesako, kad jis toks reikšmingas. Svarbiausia, kad nemenkintų paties žmogaus. Ne paminklo, o žmogaus.“
P.Cvirkos memorialinė sodyba įsikūrusi ten, kur rašytojas leido savo vaikystę. 1953 m. sodyboje įkurtas memorialinis muziejus, kuris yra Jurbarko krašto muziejaus padalinys.
Kaip rašoma Jurbarko muziejaus pateikiamoje informacijoje, gyvenamajame name veikia memorialinė ekspozicija, o kituose pastatuose eksponuojami buities rakandai.
Ši sodyba pristatoma ne tik kaip P.Cvirkos gimtinė, bet ir kaip XIX a. pab. – XX a. pr. etnografinis ansamblis, būdingas šiai vietovei.
„Svarbiausia, kad nepanaikintų visų čia esančių pastatų kaip saugomo objekto. Labai primena sovietmetį. Juk (P.Cvirka) buvo išimtas (iš mokyklinės programos), dabar vėl yra. Gal jie nėra skaitę jo „Vaikų karo“?
Sulaukia nemažai lankytojų
K.Ragaliauskienė pasakojo, kad muziejus sulaukia nemažai lankytojų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Kadangi pats muziejus įsikūręs gražioje vietoje, čia lieka nakvoti su kemperiais keliaujantys užsienio turistai.
„Žmonės labai lanko muziejų. Bloga reklama irgi reklama. Lanko ir vaikai, nes Cvirka, ačiū Dievui, dar nėra išbrauktas iš mokinių programos.
Yra atvažiavę žmonių ir iš mūsų krašto, buvusių ištremtų į Sibirą. Jie pasakojo, kad tai yra rašytojas, su kurio knygute jie išvažiavo į Sibirą, nes joje jų gyvenimas pavaizduotas.
O kad ten buvo toks ar anoks, saulę parsivežęs iš Maskvos... Nereikia... Čia jo gyvenime jau buvo antraeilis dalykas. Tegul tik nemenkina žmogaus, nepranešioję jo klumpių. Nepranešiojęs žmogaus gyvenimo klumpių, negali apie jį kalbėti nieko“, – sakė pašnekovė.
L.Kreivytė: apgailėtina
Menotyrininkė ir poetė Laima Kreivytė, komentuodama žinią apie P.Cvirkos paminklo išbraukimą iš kultūros vertybių registro, teigė, jog toks sprendimas yra apgailėtinas.
„Labai blogai, kai visai visuomenei svarbūs sprendimai priimami politiškai vienašališkai, vadovaujantis politiniais kriterijais.
Tai kultūros paveldas. Ir politiškai galima suorganizuoti tai, ką nori. Ką nori – įtrauki, ką nori – išbrauki. Tai yra vadovavimas iš viršaus.
Mes jau turėjome tokį laiką, kai kultūrai buvo vadovaujama iš viršaus, politikų. Toks dalykas ir stebina, ir neramina.
Tai buvo kultūros vertybė ir mums politiškai (o gal ekonomiškai, tam tikrų grupuočių interesams – paaiškės ateityje) reikia, kad atlaisvintų šitą skverą? O jei mums nepatinka Cvirka, tai tuomet išmeskime.
Taip, mes galime pertvarkyti įstatymus, juos galime pakeisti. Bet civilizuotose demokratinėse šalyse taip nedaroma. Sakyčiau, kad tai yra tam tikras politinis nebrandumas“, – komentavo L.Kreivytė.
V.Ališauskas: perdėtas aktualizavimas kelia tam tikrą nerimą
Profesoriui Vytautui Ališauskui kelia nuostabą, kad prabėgus tiek metų nuo nepriklausomybės, augant antrai sovietmečio faktiškai nepažįstančiai kartai, šiandien tai tapo tarsi itin aktualiu reikalu, o pats P.Cvirka nėra ypač išsiskiriantis personažas to laikmečio inteligentijos fone.
Perdėtas aktualizavimas, pasak profesoriaus, kelia tam tikrą nerimą, ar mes tikrai žinome, kam bus panaudota atlaisvinta erdvė miesto centre: „Mes kol kas nežinome, ar tikrai yra koncepcija, kuri aiškiai geresnė už tai, kas dabar yra. Jei tai bus plynlaukis, kuris lauks metus ar 10 metų daugiabučių statybų, tai nemanau, kad tai yra sprendimas.“
„Priminsiu, kad tiek P.Cvirka, tiek Salomėja Nėris yra paralelinės figūros. Jei mes bandome atlikti vadinamąjį atminties panaikinimą – tokiu atveju būtų nesąžininga sakyti, kad P.Cvirka yra didesnis nusikaltėlis – pabrėžiu šį žodį, – negu S.Nėris.
Jų pagrindinis nusikaltimas – dalyvavimas Lietuvos okupacijos įteisinime. Ir visa kita yra tik vienokie ar kitokie priedai. Manyčiau, kad jei keliame klausimą apie Cvirką, tai turėtame kelti daug platesnį klausimą. Bet, pasakysiu atvirai, kad kelti tokį klausimą mes nesame pribrendę nei intelektualiai, nei moraliniu požiūriu“, – kalbėjo V.Ališauskas.
Atsakydamas į klausimą, kodėl šis sprendimas kelia tiek diskusijų, V.Ališauskas dar kartą akcentavo neaiškumą: „Savivaldybės teikiami paaiškinimai yra visiškai neįtikinami. Nesuprantama, kas atsitiko, kad po 30 metų visi sujudo ir kad reikia skubiai paminklą nuimti, kas būtų galbūt visiškai natūralu 1995–1998 metais.
Antras dalykas, apskritai kyla klausimas, ar mes galime šiandien turėti intelektualiai atsakingą ir brandų santykį su sovietine praeitimi. O gal dar reikia šiek tiek luktelėti, pabandyti apmąstyti gal visiškai kitoje perspektyvoje.“
