Pasak Palangos gintaro muziejaus nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorės Reginos Makauskienės, „lankytojus ypač džiugina tai, kad gintarai eksponuojami stiklinėse vitrinose, todėl atrodo lengvi ir švytintys. Esant antrame rūmų aukšte užvaldo šviesos, erdvės, lengvumo pojūtis, pro langus galima gėrėtis E. André sukurtu parko peizažu, pro didelius atrestauruotus langus matyti architektūrinės detalės (balkonėliai, atnaujinti gražieji turėklai) į kurias anksčiau retas lankytojas atkreipdavo dėmesį. Taip pat daugelis lankytojų pastebėjo, kad dėl naujo interjero sprendimo puikiai išryškėja gamtos ir pastato harmonija. Pirmame aukšte esantys XVIII – XIX amžiaus istoriniai interjerai akimirksniu sukuria rūmų įspūdį, galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip anuomet gyveno Lietuvos dvarininkai.“
Nuo pirmosios gintaro ekspozicijos 1963-iaisiais iki šiandien
Palangoje grafų Felikso Tiškevičiaus bei jo žmonos Antaninos Korzbok-Łąckos 1897 m. pastatytuose rūmuose, kuriuos XX a. viduryje nusiaubė nacių ir sovietų kariuomenės komendantūros, po karo buvo įkurti tarybinei Dailininkų sąjungai priklausantys Dailininkų kūrybos ir poilsio namai. Jų pirmojo aukšto dviejose salėse 1963 m. rugpjūčio 3 d. buvo atidaryta pirmoji Gintaro muziejaus ekspozicija (96 kv. m.), kurią tąkart sukūrė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas mokslui Romualdas Budrys, talkinant architektui Juliui Masalskiui. Joje lankytojams išmoningai ir patraukliai buvo parodyti 478 eksponatai. Sulaukta didžiulio visuomenės susidomėjimo – per pirmąjį mėnesį ekspoziciją aplankė per 25 tūkstančius žiūrovų. Todėl stengtasi muziejų išplėsti, parodant kuo daugiau ir įvairesnių eksponatų.
1965 m. ekspozicija buvo gerokai padidinta – 150 kv. m. plote parodyta 940 gintaro eksponatų. Iškėlus iš rūmų Dailininkų kūrybos ir poilsio namus, R. Budrys su konsultantais dr. Rimute Rimantiene ir dr. Vladu Katinu 1969 m. atidarė naujai išplėstą, moksliškai pertvarkytą gintaro ekspoziciją (750 kv. m. parodė 3 tūkst. eksponatų).
Nuo 1971 m. atnaujintuose ir muziejinei veiklai pritaikytuose Palangos gintaro muziejaus rūmuose šalia pastovios ekspozicijos buvo surengta kelios dešimtys gintarą naudojančių dailininkų personalinių parodų.
Nuo 1982 m. R. Budrys ir geologas dr. V. Katinas vykdė naujos – jau ketvirtosios – Gintaro muziejaus ekspozicijos parengiamuosius darbus, o 1986 m. vasaros pradžioje atidarė naująją Gintaro muziejaus ekspoziciją, kurioje per abu rūmų aukštus buvo parodyta 4,5 tūkst. eksponatų. Ši ekspozicija kelis kartus jos autoriaus – Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus R. Budrio papildyta ir veikė iki šiol.
2011 metais Lietuvos dailės muziejus, įgyvendindamas projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų palaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“ (I eilės tvarkytos darbai), kuriam skirtas finansavimas pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo programą, atidaro naują gintaro ekspoziciją rūmų antrame aukšte. Lankytojus džiugins dažais kvepiančios šviesios erdvės, atnaujinta parodos koncepcija, per 5 tūkstančius eksponatų rodomi naujose, patraukliose čekų įmonės „ING. Zdeněk Bláha“ pagamintose parodinėse vitrinose. Šeštosios ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys, moksliniai konsultantai prof. Sigitas Podėnas, prof. Adomas Butrimas, dr. Vladas Katinas.
Šiemet sukurtos ekspozicijos pabaigoje atidaromas UAB „Gintaro pasaulis“ gintaro salonas, kur lankytojai gali įsigyti moksliškai sertifikuotų Baltijos gintaro inkliuzų, dailininkų sukurtų dirbinių iš gintaro bei gintaro suvenyrų. Šio salono interjero autorius – pripažintas interjerų kūrėjas Vytautas Puzeras.
Rūmų istorinių interjerų atkūrimas
Pirmojo aukšto rūmų erdvės nustebins lankytojus naujai atkurtais istoriniais rūmų interjerais. Pasak interjerų ekspozicijos autoriaus R.Budrio, po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme. „Juk ją sukūrė du visuotinai pripažinti meistrai – parko kūrėjas Edouardas André (1840–1911) ir rūmų architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924). Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), kurį 2007 metų vasarą eksponavome Palangos gintaro muziejuje ir paskelbėme specialiame leidinyje. Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose ilgus metus dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas (1899–1972). Jis 1968 metų birželio 10 d. iš lėto eidamas per rūmus ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų“.
Iki šiol istorinę rūmų aplinką lankytojams primindavo tik koncertais garsėjanti Židinio menė, dabar atveriamos dar penkios salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų.
