16 val. supažindinsime su naujojo įėjimo į Palangos gintaro muziejų erdvėmis. 16.30 val. pristatysime Grafų Tiškevičių rūmų I aukšto interjerų atnaujintas ekspozicijas. 17 val. atidarysime edukacinę parodą „Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai lietuvių tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje“ iš ciklo „Baltijos jūros legendinės pilys“.
Lietuvos dailės muziejus Europos Sąjungos lėšomis 2013-2014 m. įgyvendina projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams (antras, baigiamasis, etapas)“. Birželio 20 d. pirmą kartą atidaromas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve pastato cokoliniame aukšte. Projektas galutinai bus įgyvendintas 2014 m. vasarą.
Pirmojo aukšto rūmų erdvės nustebins lankytojus atnaujintais istoriniais rūmų interjerais.
„Po daugiau nei 100 metų rūmai vis dar stebina grakštumu, įspūdinga europinės vertės architektūros ir gamtinės aplinkos derme. Juk ją sukūrė du visuotinai pripažinti meistrai – parko kūrėjas Edouardas André (1840–1911) ir rūmų architektas Franzas Heinrichas Schwechtenas (1841–1924). Siekiant atkurti rūmų autentiką, teko ieškoti patikimų šaltinių. Palangos rūmų projektų techninių brėžinių ir piešinių archyvą pavyko surasti Berlyne, Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz), kurį 2007 metų vasarą eksponavome Palangos gintaro muziejuje ir paskelbėme specialiame leidinyje, – pasakojo ekspozicijos autorius R. Budrys. – Išsamų Palangos vasaros rezidencijos apibūdinimą yra pateikusi lenkų architektūros istorikė Małgorzata Omiłanowska, kurį patvirtino ir vienas rūmuose ilgus metus dirbęs grafų Tiškevičių tarnautojas Konstantinas Kraucovas (1899–1972). Jis 1968 metų birželio 10 d., iš lėto eidamas per rūmus, ypač sielojosi, kad didžiajame salone (Židinio menėje) nebėra puošnių baldų, žaliųjų užuolaidų, raudonajame salone, kur paprastai valgyti rinkdavosi visa grafų šeima, nebėra puošniųjų raudonmedžio baldų, o gretimoje didžiulėje pokylių salėje – indaujų, kuriose buvo sudėti herbais papuošti servizai, skirti „šešiasdešimčiai asabų“.
Lankytojams pristatomos penkios salės: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų. Interjerų ekspozicijos autorius – Romualdas Budrys.
Paroda „Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai lietuvių tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje“ iš ciklo „Baltijos jūros legendinės pilys“
Tarmių metais nacionalinės programos „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ paroda „Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai lietuvių tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje“ skiriama Palangos įspūdingiausio meno kūrinio – Roberto Antinio skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ sukūrimo 55-mečiui paminėti. Jau pusę amžiaus Palangos Botanikos parke stovinti skulptūra pasižymi ypatinga trauka. Profesorė Viktorija Daujotytė pastebi, kad tai yra unikaliausias atvejis – „meno žmoniškumo liudijimas, buvimo žmonėms, žmonių atsiliepimo-atsiliepdinėjimo“, kai karta po kartos išsaugo savaimingai susiklosčiusią tradiciją prieiti, pastovėti, nusifotografuoti prie skulptūros. Šį tautinį fenomeną atskleidžia paroda, kurioje, pasak jos kuratorės dr. Margaritos Matulytės, Lietuvos kultūros ir meno žmonės prabyla apie gyvybiškai svarbius tautos išlikimui dalykus – dvasinio pasaulio tęstinumą ir kalbos išsaugojimą.
Edukacinė ekspozicija nuosekliai veda tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje įprasmintos atminties erdvėmis. Teminiame stende „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys“ eksponuojamos kūrinio „Žalčio sonata“ reprodukcijos, kurias lydi filosofo Arvydo Šliogerio komentaras ir prisipažinimas, kad paveiksle pavaizduotas jo sielos likimas.
Tema „Jonas Basanavičius: tauta turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką“ primena apie mūsų tautos patriarcho kryptingą ir ilgametį žodinio paveldo kaupimo darbą, kurį iliustruoja XX a. pradžios lietuviškuose kaimuose užrašytos Eglės pasakos rankraščiai iš J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekos. Stende „Antanas Baranauskas: nuo miestelio miestelin, nuo sodžiaus sodžiun, nuo kiemo kieman“ poetas pristatomas ir kaip vienas pirmųjų Lietuvos tarmių tyrinėtojų, o jo garsiajame „Anykščių šilelyje“ atsekamus pasakos motyvus vaizdžiai papildo Petro Rauduvės grafika.
Visiems nuo mokyklinio suolo žinomai Salomėjos Nėries poemai „Eglė žalčių karalienė“, kurios pirmasis leidimas 1940 m. buvo iliustruotas Pauliaus Augio-Augustinavičiaus medžio raižiniais, skirtas stendas „Salomėja Nėris: ilgas pasakas mažiemus seka pirkioj vakarais“. Poetės lyrinius motyvus pratęsia grafinės kalbos originalumu ir emocine ekspresija išsiskiriantis lietuvių menininkės ciklas, publikuojamas temoje „Albina Makūnaitė: esam iš vieno krašto, kur graži gamta, rodos, pati dainuoja“. Ne mažiau svarbias archajines, mitologines refleksijas atspindi stendas „Petras Repšys: girdėjęs iš savo močiutės – kur baigias žemė, prasided didelis vanduo“.
Skelbiami dailininko 1967 m. pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“ sukurti linoraižiniai. Dar viena literatūrinė stotis – „Vincas Mykolaitis Putinas: vėl žmogumi man pavirsti bus leista“. Rašytojo poemoje „Žilvinas ir Eglė“ slypinčiai egzistencinei dramai antrina grafikės Birutės Žilytės, bandančios „susitikti su paslaptinga nežinomybe, lyg atrakinti būties tikrovę“, kūriniai. Muzikinė niša parodoje užpildoma tema „Eduardas Balsys: amžina kova prieš skausmą ir kova už džiaugsmą“. Balete „Eglė žalčių karalienė“ pasakos išraiška įgauna ypatingą formą, juk, kaip pastebėjo muzikologė Ona Narbutienė, kompozitoriui jūros tema buvo ypač artima – vasaros atostogas jis visada praleisdavo tėvų namuose Palangoje.
Pažymint Tarmių metus, viena gražiausių ir mįslingiausių lietuvių pasakų parodoje sekama įvairiomis tarmėmis iš dvylikos Lietuvos vietovių. Leonardas Sauka, Norbertas Vėlius, Viktorija Daujotytė, Marta Juškaitė, Irena Žilienė ir kiti tautosakos tyrinėtojai 1961–2000 m. ekspedicijose užrašė mūsų senolių „iš lūpų į lūpas“ perduodamas pasakas. Varijuojantys folklore siužetai autentiška bei savita kalba pasakojami Astravo (Baltarusija), Varėnos, Kalvarijos, Šalčininkų, Anykščių, Molėtų, Rokiškio, Raseinių, Šiaulių, Kretingos, Telšių rajonų gyventojų.
Parodoje panaudoti rankraščiai ir garso įrašai iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, kūrinių ir dokumentų reprodukcijos iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus.
Internetinė parodos versija – www.ldm.lt
