„Kiek save atsimenu, nejaučiu ribos tarp realybės ir fantazijų. Mama dažnai numodavo ranka, sakydama apie mane: „Ai, tas sapnas...“. Ir dabar, vaikščiodama įvairiais gyvenimo takeliais, pasijuntu tarsi meditacinėje būsenoje ir dažnai suklūstu, kas vyksta mano gyvenime, o ką aš susapnavau. Tos begalinės kontempliacijos kuria mano mintyse vizijas, iš kurių išrituliojau molio kompozicijas. Dažnai tai – sumišęs individų buvimas įvairiose gyvūnų ir augalų formose, o pasirinkta tema sukuria visai kitokius vaizdinius, jų atmainas. Iš šių daugeriopų mąstymo modifikacijų gimusias kompozicijas apibūdinau vienu žodžiu – polimorfiniai“, – pasakoja apie parodoje eksponuojamus darbus Laima Matijošaitytė – Martinkienė.
Pasak dailėtyrininkės dr. A.Aleksandravičiūtės, L.Matijošaitytės skulptūros pagrįstos figūratyvaus ir abstraktaus prado derme. Skulptūros – metaforos sukelia keliasluoksnes, netiesmukiškas asociacijas. Dailininkė mėgsta išryškinti molio tamprumą ir „guminį“ jo atsparumą, formos atlaiko aplinkos jėgų ir deformuojančių poveikių spaudimą vidinio vitališkumo dėka. Vaizdo kūrimo instrumentais tampa prieštaringi molio prigimties bruožai – paslankumas ir inertiškumas. Abiejų sąveikoje atsiranda paradoksalus rezultatas: kompozicijos ir kūniškai sodrios, ir lakios. Permainingas matinių glazūrų paviršius, išgautas keleto degimų metu, paverčia kompozicijas jautraus kolorito „tapyba erdvėje“.
Paroda veiks kovo 3 – 30 dienomis.
