Atrasti naują paminklų pavidalą ir pasinerti į diskusiją apie jų svarbą (arba priešingai – nereikalingumą) dabartiniame gyvenime kvies penktadienį prasidedanti vienuoliktoji Kauno bienalė.
Tarptautinis renginys, vyksiantis rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d., pateiks nemažai malonių staigmenų: atrasti meną parodų, performansų ir kitų bienalės renginių autoriai kvies netikėčiausiose miesto vietose, ne tik centre. Bet ir vandenyje, apleistose aikštėse, stotyje ar net išnuomojamame bute.
Oficialus šių metų Kauno bienalės startas įvyks penktadienį vakare, 18 val., Vienybės aikštėje, kur bus pristatyta pagrindinė bienalės paroda „Yra ir nėra“ (detalią informaciją apie šį ir visus kitus renginius rasite paspaudę čia).
Atidarymo išvakarėse programa pristatyta žiniasklaidai, jos atstovams surengta ekskursija prasidėjo būtent Vienybės aikštėje. Vienas iš joje esančių visiems gerai žinomų objektų – Laisvės statula – visos bienalės metu bus transformuota į „namelį“.
Tokia transformacija – pirmoji užuomina į bienalės temą: paminklų prasmė ir vieta. Būtent apie tai diskutuoti, ginčytis, kelti viešai ir tik sau patiems klausimus kviečia 2017 metų Kauno bienalės organizatoriai.
„Pakviečiau menininkus iš Lietuvos ir kitų šalių pakomentuoti paminklų situaciją tiek pas mus, tiek pasaulyje. Šis klausimas vėl aktualus. Menininkų prašiau prisiminti buvusius paminklus, pažiūrėti į esamus ir galimus paminklus kitokiu žvilgsniu. Jų kūriniai išsimėtę visame Kaune, viešosiose erdvėse – iš viso 24 vietose. Surasti juos padės žemėlapis (yra ir spausdintas, ir internetinis variantas – aut. past.), kuriame yra ir aprašymai, ir sužymėti taškai“, – pasakojo Kauno bienalės kuratorė, menininkė, rašytoja Paulina Pukytė.
Šie objektai bus stacionarūs, t.y. juos bus galima apžiūrėti visą bienalės laikotarpį. Iki lapkričio 30 d. veiks ir trys papildomos parodos, eksponuojamos Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16, Kaunas). Visos jos praplečia pagrindinę šių metų bienalės temą – paminklus: parodose eksponuojami kūriniai komentuoja paminklų Lietuvoje ir pasaulyje situaciją ir santykį su aplinka, žmonėmis.
Tiek parodose, tiek ir viešosiose erdvėse esantys bienalės objektai nesieks pateikti galutinio vertinimo. Priešingai – kvies į diskusiją.
„Norime kelti klausimą, kas tai yra paminklas? Kaip jis mus veikia, koks jis turėtų būti? Ar jis mums padeda prisiminti, o gal kaip tik – užmiršti? Mes norime atkreipti visuomenės dėmesį į įvairias Kauno vietas, kurios galbūt yra šiek tiek pamirštos ar nelaikomos paminklais. Taip pat į tas vietas, kuriose galbūt reikėtų paminklų, bet jų nėra“, – sakė Kauno bienalės kuratorė.
Mes tikimės, kad žmonės susidurs su bienalės kūriniais natūraliai – eidami pro šalį arba specialiai ateis, išgirdę ir susidomėję. Bet tai nereiškia, kad pataikaujame masiniam skoniui.
Dar vienas tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į šiuolaikinį meną. Padaryti jį prieinamą žmonėms, kurie nevaikšto į parodas.
„Mes tikimės, kad jie susidurs su šiais kūriniais natūraliai – eidami pro šalį arba specialiai ateis, išgirdę ir susidomėję. Bet tai nereiškia, kad pataikaujame masiniam skoniui. Mes norime parodyti, kad galima sukurti paminklinius kūrinius nepataikaujant masiniam skoniui. Tiesiog padarant juos tokius, kad jie mus veiktų, jaudintų. Bus ir keistų dalykų, eksperimentų, provokacijų. Bet mes norime išprovokuoti žmones“, – pasakojo P.Pukytė.
Viena iš tokių netikėtų provokacijų greičiausiai daugeliui bus butas. Bienalės organizatoriai išnuomojo vieną iš Kauno centre esančių butų ir jame paslėpė „staigmeną“.
„Šis butas bus nuomojamas kaip įprasta – per skelbimų portalus. Tačiau pasiūlysime patrauklią kainą, kad susidomėjimas būtų didesnis. Atėję jo apžiūrėti žmonės ras įprastą nuomojamą butą, tačiau jame bus ir vienas iš bienalės kūrinių. Nenorime atskleisti koks. Tegul tai bus staigmena“, – sakė viena iš Kauno bienalės organizatorių Agnė Pinigienė. Šio kūrinio-provokacijos autorius – japonų menininkas Tatzu Nishi.
Pagrindinėje parodoje „YRA IR NĖRA“ dalyvauja 15 autorių iš įvairių šalių. O bendras bienalėje dalyvaujančių menininkų skaičius siekia 60. Tarp jų netrūksta meno pasaulyje puikiai žinomų pavardžių. Taip pat ir tokių, kurie savo kūryba provokuoja kitokį požiūrį į įprastus dalykus. Kad ir paminklus.
Vienas tokių – Vilijampolėje, Sąjungos aikštėje, savo darbą kartu su kolega Andreasu Knitzu pristatantis lenkų kilmės Vokietijos kūrėjas Horstas Hoheiselis. Išskirtinį požiūrį į skaudžių įvykių, pavyzdžiui, Holokausto, įamžinimą turintis menininkas anksčiau yra siūlęs išžudytų Europos žydų atminimą Vokietijoje įamžinti ne statant naują paminklą, bet nugriaunant esamą. Jo mintis buvo nugriauti vieną iš Berlyno (o kartu ir Vokietijos didybės) simbolių – Brandenburgo vartus. Jo idėja nebuvo įgyvendinta – tąkart konkursą laimėjo kitas menininkas. Vis dėlto H.Hoheiselio kūryboje ir toliau vyrauja siekis paminklu atskleisti ne įvykio mastą ar pačią reikšmę, bet paliekamą tuštumą.
Tokios idėjos vedamas jis kūrė ir Kaune. Vieta jo kūriniui pasirinkta neatsitiktinai – Sąjungos aikštė Vilijampolėje, įkurta šalia seno Kauno žydų rajono, kuris vokiečių okupacijos metais buvo paverstas žydų getu. Per trejus metus, 1941–1944 metais, beveik 300 000 geto gyventojų buvo nužudyti. Tačiau jų atminimas šioje vietoje taip niekada ir nebuvo įamžintas. Maža to, 1979-aisiais, sovietų okupacijos metais, čia buvo įrengtas memorialas komjaunuoliams, kovojusiems už tarybų valdžią. Pastaruosius keliolika metų aikštėje nebėra ir memorialo – po 1991-ųjų bronziniai memorialo reljefai buvo išvežti, o kas liko, vietiniai gyventojai per daugelį metų nurinko.
Tokioje apleistoje ir neaiškios paskirties bei atminties vietoje ir gimė idėja sukurti bienalės kūrinį, kuris įprasmintų čia žuvusių žydų tragediją. Tai padaryti H.Hoheiselis ir A.Knitzas nusprendė netradiciškai: paminklais tapo istorinės fotografijos ant aliuminio ir medinės dėžės. Tokios pat, kuriose gabenami meno kūriniai.
„Šis kūrinys kelia daug minčių. Toks ir tikslas“, – sakė Kauno bienalės organizatoriai. Be jo, Vilijampolėje visą bienalės laikotarpį veiks dar dvi instaliacijos – gyvi paminklai.
Daugiausia Kauno bienalės dalyvių kūrinių bus galima rasti centrinėje miesto dalyje – tiek viešose, tiek uždarose erdvėse. Pavyzdžiui, Santakoje. Neįprastą sprendimą įamžinti Emmos Goldman – Kaune gimusios, tačiau čia mažai kam žinomos žydų kilmės kovotojai už moterų teises ir socialinį teisingumą – atminimą nusprendusi lenkų menininkė Karolina Freino Neries ir Nemuno upių santakoje (vandenyje) įrengė šviesos instaliaciją.
Rožinės spalvos „švyturys“ plūduriuoja vandenyje – pasiekti jį ir „pačiupinėti“ neįmanoma, nebent priplaukti. Tačiau to padaryti nereikia. E.Goldman autobiografijos tekstą galima perskaityti savo išmaniajame telefone, suvedus www.goldman.bienale.lt adresą. Tai padarę savo telefone išvysite Morzės abėcėle jums perduodamą istoriją – fragmentą iš jos autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“.
„Emma Goldman didžiąją gyvenimo dalį praleido JAV, kur buvo aktyvi visuomenės veikėja, kovotoja, aktyviai pasisakanti už moterų teises, pavyzdžiui, į kontracepciją. Tam tikra prasme ji buvo anarchistė. Nors gimė ir augo Kaune, čia ją mažai kas prisimena. K.Freino įamžino jos buvimą Kaune ir propaguotas idėjas pasirinkusi simbolinę vietą – upių santaką, kuri simbolizuoja vienybės ir solidarumo jėgą. Šios idėjos – svarbus E.Goldman idėjų aspektas“, – sakė P.Pukytė.
Tai, kad paminklas nebūtinai turi būti apčiuopiamas objektas parodo ir daugiau bienalės kūrinių. Vienas jų – Kauno geležinkelio stotyje įrengta menininko Kosto Bogdano garso instaliacija „300 000“.
Pasak menininko, kuriant šį „paminklą“ jam buvo svarbu pliką statistiką paversti prasmingais žodžiais. Tai padaryti pavyko įskaitant tekstą, kuriame tiesiog skaičiuojama nuo 1 iki 300 000.
Šis skaičius pirmiausia reiškia Lietuvos gyventojų, išvežtų sovietų režimo į Rusijos gilumą, skaičių. Taip pat tiek šiuo metu Kaune yra gyventojų.
„Skaičiavimas balsu man – tam tikra meditacija. Kartu tai kviečia žmones dar kartą suvokti padaryto nusikaltimo mastą, prisiminti aukas. Man pačiam, kaip ir nemažai daliai kitų lietuvių, trėmimai yra asmeniškas dalykas: į Sibirą buvo išvežti mano šeimos nariai“, – pasakojo menininkas. Vieta taip pat pasirinkta neatsitiktinai – geležinkelio bėgiais žmonės ir buvo vežami į tremtį...
Jei būtų visus skaičius nuo 1 iki 300 000 įskaitęs be pertraukos, jis būtų užtrukęs daugiau nei 200 valandų. Tačiau iš tiesų tai padaryti padėjo kompiuterio programa. Šis faktas – dar vienas dalykas, keliantis klausimą, kiek nuoširdūs mes esame įamžindami tautai reikšmingus dalykus?
Įvairių klausimų kelia visi bienalės projektai, kuriuos rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d. bus galima atrasti Kauno centre, Senamiestyje, Eiguliuose, Vilijampolėje, Pamenunėje ir kituose gyvenamuosiuose rajonuose.
Kaip pasakojo viena iš vienuoliktosios Kauno bienalės rengėjų A.Pinigienė, atrasti bienalę bus galima ir savarankiškai, ir organizuotose ekskursijose. Tiesa, į jas būtina registracija.
„Iš patirties žinome, kad jos populiarios, tad vietų nelieka greit“, – perspėjo organizatorė.
Visą naujausią informaciją apie renginius, objektus, menininkus ir kitus su šių metų Kauno bienale susijusius dalykus galima rasti interneto puslapyje Bienale.lt Taip pat sekti naujienas galima ir feisbuko puslapyje.
Vienuoliktosios Kauno bienalės startas skelbiamas jau penktadienį, rugsėjo 15 d. 18 val.
