Parodoje Radvilų rūmų muziejuje pristatoma šios kolekcijos vertingiausioji dalis – 77 tapybos kūriniai. Ši paroda bus rodoma internete – Lietuvos dailės muziejaus svetainėje www.ldm.lt
2012-uosius – Muziejų metus – Lietuvos dailės muziejus pradeda Radvilų rūmų muziejuje, pristatydamas užsienio šalių ekspozicijos pirmąją dalį – „Europos dailė XVI–XIX a.“, kurią vėliau papildys meno vertybės iš muziejuje sukauptų užsienio šalių dailės gausių rinkinių. Šalia 2012 m. etapais sukurtos nuolatinės užsienio šalių meno ekspozicijos, Radvilų rūmų, kuriuos XVII a. viduryje pastatė Jonušas Radvila, muziejaus lankytojai nuo vasaros dar galės susipažinti ir su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu ir tarptautinėmis bei nacionalinėmis dailės parodomis: 2012 m. Radvilų rūmų muziejuje bus surengtos taip pat dvi jubiliejinės parodos, skirtos žymiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjams, jos valstybingumo gynėjams: Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai ir LDK didžiajam etmonui, didžiajam kancleriui bei Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.
Pasak parodos „Europos šalių dailė XVI-XIX a.“ kuratorės Dalios Tarandaitės, „vėlyvajam italų Renesansui parodoje atstovauja žymaus Kremonos tapytojo, garsios dailininkų dinastijos atstovo Antonijaus Kampio (Antonio Campi, 1523–1587) subtilus, elegantiškos formos paveikslėlis „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“. Manierizmo – pereinamojo iš Renesanso į baroką laikotarpio – dailės bruožai dar ryškesni Romos tapytojo Marčelo Venusčio (Marcello Venusti, 1512/15–1579) „Pietoje“, nutapytoje pagal Mikelandželo (Michelangelo Buonarroti) piešinį.
XVI a. antroje pusėje iš Italijos manierizmas pasklido į Šiaurės Europos šalis. Vienas žymiausių Nyderlandų manieristų buvo Bartolomėjus Sprangeris (Bartholomaus Spranger, 1546-1611). Parodoje rodomas jo paveikslas „Šv. Uršulė su kankinėmis“.
Nors manierizmas atsirado kaip natūralus atsakas į laikmečio pokyčius, labai greitai jis sulaukė kritikos dėl dirbtinumo, abstraktaus filosofavimo. Bene aršiausiai prieš manierizmą pasisakė broliai Karačiai (Carracci), pasiryžę „atgaivinti“ italų dailę, sugrąžinti ją prie gamtos studijų, natūralių figūrų pozų, klasikinės dailės pavyzdžių. Lietuvos dailės muziejuje saugomoje Lodoviko Karačio (1555–1619) drobėje „Kristus kape“ dailininkui bene sėkmingiausiai pavyko išsivaduoti iš manierizmo dirbtinumo ir priartėjant prie baroko stilistikos.
Italų ankstyvojo baroko pavyzdys yra ir nežinomo XVII a. dailininko nutapyta drobė „Šv. Benedikto gundymas“. Kūrinio siužetas yra gana retas, dažniau sutinkamas šv. Benedikto gyvenimą vaizduojančiuose paveikslų cikluose. Jis iliustruoja pasakojimą apie tai, kad velnias, gundydamas šventąjį, pasivertė gražia mergina, tačiau šv. Benediktas nugalėjo pagundas, nuogas atsigulęs į erškėčių krūmą. Prieš keletą metų šis paveikslas buvo restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre (restauratorė Birutė Miškinienė) ir šiandien Radvilų rūmų lankytojams pirmą kartą yra pristatomas atsinaujinęs. Kartu su paveikslu buvo restauruotas ir originalus, dar manieristinės stilistikos jo rėmas (restauratorė Audronė Čižienė), pilnai sugrąžinęs kūriniui pirmykštę jo išvaizdą.
Prieš pat parodos atidarymą buvo baigtas restauruoti dar vienas puikus italų baroko tapybos pavyzdys – nežinomo XVII a. dailininko drobė „Šv. Abraomo auka“. Keletą metų jį restauravo Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė Janina Bilotienė, sluoksnis po sluoksnio atidengdama vėlesnius užtapymus, kol darbas sušvito pirmykšte tapybos jėga.
Baroko laikotarpio (XVII-XVIII a.) tapyba sudaro didžiąją Lietuvos dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinio eksponatų. Be minėtų kūrinių, italų baroko tapybos kolekcijoje išsiskiria energingai nutapytas, galingos plastikos „Šv. Paulių Atsiskyrėlį“, priskiriamas maištingajam Salvatorui Rozai (Salvator Rosa, 1615–1673). Vertas dėmesio romantiškos nuotaikos Džiovanio Gizolfio (Giovanni Ghisolfi, 1623–1683) peizažas „Draugija pajūryje“, Domeniko Brandžio (Domenico Brandi, 1683–1736) „Peizažas su karvių banda“, kaip ir kiti dailininko kūriniai praturtintas animalistiniu motyvu.
Ispanų tapybos kolekcijoje dėmesį patraukia Saragosos dailininko Fransisko Chimeneso (Francisco Ximenez, 1598–1670) drobė „Šv. Marija Magdalietė“.
Puikus austrų baroko pavyzdys yra Johano Michaelio Rotmajerio (Johann Michael Rottmayr, 1654–1730) monumentali drobė „Lotas su dukterimis“. Kūrinyje juntama Venecijos tapybos mokyklos, Peterio Paulio Rubenso ir dailininko mokytojo Karlo Loto (Carl Loth) įtaka.
Protestantiškoje Olandijoje XVII a. susiformavo realistinė baroko atmaina. Olandų dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš kasdienės aplinkos, tapė gimtinės peizažus, gyvūnus, natiurmortus, buitines ir batalines scenas, pasirinktus motyvus pavaizduodavo labai detaliai, savo kūriniams dažniausiai rinkosi nedidelį formatą, tinkanti mažiems miestiečių interjerams. Olandų tapybos mokyklą Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje atstovauja Klaso van der Viligeno (Claes Jansz van der Willigen, 1630–1676), Jano van Borchelo (Jan van Borcheloo), Hendriko Feršuringo (Hendrik Verschuring, 1627–1690), Dirko van Bergeno (Dirk van Bergen, apie 1645–1690) ir kt. dailininkų kūriniai.
Dar viena, visiškai skirtinga tapybos mokykla Baroko epochoje susiformavo Prancūzijoje. Jai didžiausios įtakos turėjo XVII a. Romoje dirbę Prancūzų dailininkai Nikolas Pusenas (Nicolas Poussin), Klodas Lorenas (Claude Lorrain) ir Gasparas Diugė (Gaspard Dughet), susižavėję Italijos kraštovaizdžio harmonija ir antikinio paveldo didingumu. Čia susiformavo disciplinuota, į idealizaciją linkusi klasicistinio baroko atmaina, kurią Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje atstovauja puikus nežinomo Klodo Loreno pasekėjo nutapytas „Italijos gamtovaizdis su piemenimis“, du Gasparo Diugė (1615–1675) itališki peizažai, Žako Stelos (Jacques Stella 1596–1657) mitologinė kompozicija „Sabinių pagrobimas“.
XVIII a. viduryje klasicizmo tendencijos ėmė stiprėti ir italų mene. Vienas žymiausių peizažų su antikiniais motyvais tapytojų buvo Džiovanis Paolas Paninis (Giovanni Paolo Pannini, 1691–1765). Lietuvos dailės muziejuje saugomose drobėse dailininkas įamžino Antikinės Romos griuvėsius su Triumfo arka ir Cestijaus pirmine. Panašaus pobūdžio yra kito italų tapytojo Džiambatisto Basio (Giambattista Bassi, 1784–1852) drobė „Tivolio krioklys“, kuriame dailininkas įamžino ne tik
Italijos gamtos įžymybę, bet ir ant skardžio stovinčią rotondos formos antikinę šventyklą. XVIII a. antros pusės – XIX a. pradžios klasicizmo dailę Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje atstovauja prancūzo Žano Loreno Monjė (Jean Laurent Mosnier, 1743/44–1808) nutapytas grafo Aleksandro Tolstojaus portretas, vokiečių tapytojo Karlo Kristijano Fogelio fon Fogelšteino (Carl Christian Vogel von Vogelstein, 1788–1868) sukurtas Nikolajaus Dolgorukio portretas, italo Lodoviko Liparinio (Lodovico Lipparini, 1800–1856) akademinės kompozicijos „Horacijų priesaika“ ir „Achilas“. Klasicizmo ir romantizmo stilistika jungiasi austro Franco Ksavero Lampio (Franz Xaver Lampi, 1782–1852) tapytuose fantastiniuose peizažuose.
Akademizmo, romantizmo ir realizmo bruožai pastebimi XIX a. II pusės dailininkų – vokiečių Karlo Timoleono Nefo (Carl Timoleon von Neff, 1805–1876/77) ir Franco Defrėgerio (Franz Defregger, 1835–1921), ispano Ramono Tusketso (Ramon Tusquets y Maignon, 1837–1904), belgo Ferdinando Marinuso (Ferdinand Marinus, 1808–1890), iš Rytprūsių kilusio Karlo Šero (Carl Scherres 1833–1923) kūriniuose.
