Parengtas kelias kovo 11-ajai
Įžanginį žodį tarė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas teigdamas, kad tai, kas žymima kronikos įvykiu yra Dievo dovana, kuomet gūdžiu sovietmečiu staiga užsidegė širdys kalbėti apie laisvės aušrą. Pasak jo, tuo metu niekas negalėjo pagalvoti, kad sovietinė imperija grius. Net tie, kurie pradėjo šį žygį, netikėjo, kad Lietuva taps laisva jų gyvenimo laike.
„Tačiau širdys degė, motyvacijos buvo semtasi Evangelijos žodžiuose „Tiesa padarys jus laisvus“. Ši šv.Rašto mintis išsipildė prieš mūsų akis.
Esate tikri herojai. Jei žmonės būtų tylėję, mes nežinome, kaip būtų susiklosčiusi istorija. Jūsų dėka apie Lietuvos įvykius, kurie buvo užrašinėjami LKB kronikoje, pradėjo kalbėti ir laisvas pasaulis iš Vatikano, Vašingtono. Saldainių popierėliuose suvyniota, moterų kosmetinėse vežama medžiaga pasiekė visą pasaulį.
Taigi, nuoširdžiausiai dėkojame jungtinėms laisvės pajėgoms. Jūsų dėka buvo parengtas kelias Kovo 11-ąjai. Viešpats telaimina Tėvynės žygį, tuo pačiu ir Ukrainos, kuri dabar tokios pačios ugnies vedama veržiasi į laisvę“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.
Tiesa prasiskverbė pro geležinę uždangą
Į parodos atidarymo dalyvius kreipėsi ir pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. „Prieš 50 metų grupė drąsių Lietuvos tikinčiųjų nepabūgo represijų ir ėmėsi apreikšti laisvam Vakarų pasauliui tiesą apie okupuotoje mūsų Tėvynėje sovietų valdžios vykdomus nusikaltimus prieš tikėjimo laisvę.
Šių žmonių išmanumas ir pasiaukojimas lėmė, jog represinės KGB struktūros, kurios visomis išgalėmis stengėsi atskleisti redaktorių ir koordinatorių asmenybes ir sutrikdyti pogrindžio leidybos procesą, taip ir nesugebėjo to padaryti per visus leidinio gyvavimo metus.
Iš viso pasirodė 81 LKB kronikos numeris ir kiekvieną kartą ji sugebėdavo prasiskverbti pro geležinę uždangą ir byloti pasauliui apie tikinčiųjų persekiojimus, fiksavo žmogaus teisių pažeidimų faktus“, – kalboje sakė pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė.
Pasak jos, LKB kronikos indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atgavimą yra milžiniškas ir neginčijamas. Kronika rodė pasauliui, kad Lietuva nesusitaikė su įvykusia okupacija, kad čia gyva laisvės dvasia.
LKB kronika kurstė rusenantį nepriklausomybės siekį ir meilės laisvei idėją, kuri visa savo jėga prasiveržė Atgimimo laikotarpiu ir po jo sekusia Kovo 11-aja.
„Šia reikšminga proga linkiu visiems LKB kronikos bičiuliams ir bendraminčiams ilgų gyvenimo metų, neblėstančios energijos ir tolimesnės prasmingos veiklos mūsų Tėvynės ir Bažnyčios labui“, – sakė D.Nausėdienė.
Sovietinis saugumas nesugebėjo įveikti
Dalindamasis prisiminimais kardinolas S. Tamkevičius sakė, kad LKB kronikos keliai veda į Šiluvą. Anuomet, dar būdamas jaunu kunigu 1960 m. S. Tamkevičius su draugu motociklais atvažiavo į Šiluvos atlaidus, kuomet kunigams iš kitų parapijų buvo uždrausta lankytis.
„Atvažiuojame, minia žmonių, o klausyklos tuščios. Mes sakome klebonui: „Tu mūsų nematei. Mes atsisėdome į klausyklas ir patarnavome klausant išpažinčių. Tai buvo pirmas mano nepaklusnumo aktas“, – prisiminimais dalijosi kardinolas.
Pasak kardinolo, Komunistų partijai Bažnyčia buvo priešas numeris vienas, mat jie suprato, kad kol lietuvis tikintis, jis niekada nebus okupantų draugas ir mąstys apie laisvę.
„Jei septyniolika metų sovietinis saugumas nesugebėjo likviduoti kronikos, Viešpats tikrai saugojo. Tais laikais pogrindžio leidiniui šitiek metų išsilaikyti – stebuklas“, – sakė S.Tamkevičius.
Buvo persekiojami, tardomi, įkalinti
Kardinolas šiltai prisiminė visus bendražygius, kurių leidyboje dalyvavo labai daug ir kurie tuo metu buvo labai jauni ir labai trapūs, bet ir didvyriški, nes rėmėsi ne į savo sumanumą, bet į Viešpatį. Stipraus palaikymo ir pagalbos sulaukta ir iš popiežiaus Jonas Pauliaus II, ir, žinoma, Eucharistijos bičiulių.
Eucharstijos bičiuliai – slapta katalikiško lietuvių jaunimo organizacija, įkurta apie 1970 m., palaiminus ištremtiems vyskupams V. Sladkevičiui ir J. Steponavičiui. Steigėja ir ilgametė vadovė buvo sesuo Gema EJS (J. Stanelytė). Jie vykdė slaptą katechizaciją, rengė rekolekcijas, platino LKB kroniką, organizavo maldingas atgailos keliones į Šiluvą, Kryžių kalną, atstatinėjo nugriautus pakelių kryžius. Aktyvių Eucharistijos bičiulių narių būta apie tris šimtus. Daugelis buvo KGB sekami, tardomi, įkalinti.
„Jei labai lengvose sąlygose gyveni, daraisi ištežęs, o sunkesnėse – tvirtėji. Dėkoju Dievui už tuos metus, kai teko būti LKB kronikos priekyje. Dėkoju ir už nelaisvės metus. Tai buvo nuostabūs metai, kai galėjau ir šv. Mišias švęsti, ir dalintis su Viešpačiu kryžiumi“, – kalbą baigė S.Tamkevičius.
„Tai buvo normalaus žmogaus pareiga“
Lietuvos disidentas, publicistas Petras Plumpa buvo vienas pasauliečių, turėjusių šeimą, kuris dėl laisvės kovų aukojo ne tik savo asmeninį gyvenimą, bet ir ją. Pirmą sykį Petras Plumpa sėdo dar 1969 m. už trispalvės iškėlimą ant kamino Petrašiūnuose. Vėliau aktyviai dirbo LKB kronikos bičiulių gretose.
„Tai, ką aš suradau Rusijos lageriuose, tą tikėjimo dvasinį gilumą, norėjau pasidalyti su kitais. Gaudavom užsienyje literatūros ir pogrindyje nelegaliai spausdindavome. Atsidaviau religinės literatūros leidybai. Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno iš namų šimtas tryliktame bute, prabūdavau po tris mėnesius užsidaręs, pažįstami atveždavo maisto.
Kai tavo vaikas serga – gydai. Lygiai taip ir su tauta. Tai ne didvyriškumas, tai buvo privaloma. Didvyriškumas yra bijoti, bet eiti pirmyn.
Kai kalbama apie mus kaip apie didvyrius, man juokas ima. Ten nebuvo jokio didvyriškumo. Yra pareigos jausmas. Tai, ką darėme – normalaus žmogaus pareiga. Kai tavo vaikas serga – gydai. Lygiai taip ir su tauta. Tai ne didvyriškumas, tai buvo privaloma. Didvyriškumas yra bijoti, bet eiti pirmyn“, – sakė P.Plumpa.
Saugumiečiai nesugebėjo nustatyti nei kronikų redaktoriaus, nei vietos. Penkiasdešimt metų žmonės nežinojo, kas ją leido. Šito nesužinojo net saugumas, kuriems tai buvo didelis smūgis ir pralaimėjimas. Kiek žmonių ir įtariamųjų jie besuimdavo, naujas LKB kronikos numeris netrukus vėl pasirodydavo.
Kryžius – pergalės ženklas
Sesuo Regina Edita Teresiūtė, kuri ir yra šios parodos idėjos autorė ir iniciatorė, pirmuosius žingsniu kovoje už laisvę pradėjo būdama septintokė moksleivė. „1971 m. sesuo Gema Stanelytė organizavo eiseną į Šiluvą. Mus, jaunimėlį, ji pakvietė į tą Eucharistijos bičiulių sambūrį. Nesvarstydama prisijungiau. Malda davė jėgos atlaikyti saugumiečių persekiojimus.
Visi galėtų paliudyti tą patį: dreba rankos, dreba kojos, bijai, bet vistiek eini. Nes tave šaukia Tėvynė ir Bažnyčia“, – entuziastingai kalbėjo sesuo Regina.
Kai žygiai tapo uždrausti, jų organizatoriai ir dalyviai suimti, jaunimas pradėjo statyti kryžius. „Kryžius visuomet buvo pergalės ženklas. Areštuodavo, parų pasodindavo... Bet suėjus į bendrą maldos pynę mes sulaukėme laisvos Lietuvos.
Labai geri laikai buvo, – ironizavo sesuo. „Neduok Dieve, kad jie sugrįžtų. Ar ne per greit išaiškinote ir atskleidėte slėptuves, gerbiamas P.Plumpa? Mes visi kartu, taip kaip tada, savo vieninga malda pasieksime pergalę, ne tik čia, bet ir Ukrainoje. Visi gyvuokite“, – sakė sesuo Regina.
Kviečia kurti drąsos ir laisvės kultūrą
Renginyje dalyvavo ir LR Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis. „Didžiausia pagarba ir padėka LKB kronikos leidėjams ir bendradarbiams. Šiandien klausant jų pasakojimų apie pogrindyje trukusią veiklą, neįmanoma nesižavėti jų ryžtu, drąsa ir kūrybiškumu griaunant sovietinės propagandos kurtus mitus, siekiant apginti tiesą ir laisvę“, – sakė viceministras.
„Istorija įrodė, kad baimė kerta giliau nei kalavijas. Taip svarbu turėti gyvų drąsos liudytojų. Ir, ačiū Dievui, mes jų turime.
Kviesčiau ugdyti savyje drąsos ir atsakingos laisvės kultūrą. Drąsa – pamatinė žmogaus dorybė. Mieli Lietuvos meno kūrėjai, nenuvertinkime ginklo, kurį turite savo rankose“, – sakė LR Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis.
„Kraujas neklausia, ką galvoji“
Prieš parodos atidarymą šventadienio mišiose Šiluvos Bazilikoje į tikinčiuosius, piligrimus ir parodos atidarymo dalyvius kreipėsi vyskupas Lionginas Virbalas SJ.
„Turime būti dėkingi gyvai, drąsiai tikėjimo ir patriotiškumo versmei, kuri nepaliovė tekėjusi po okupacinio režimo ledu. LKB kronika – viena reikšmingiausių srovių, neleidusi susitaikyti su vergo dalia. (...) Esame skolingi visiems drąsiems žmonėms, kurių dėka kronika pasirodė ir nepaliovė ėjusi.
Ir koks puikus šansas mums patiems pagaliau išeiti iš beprasmio susiskaldymo. (...) Kraujas, kančia, ašaros neklausia, ką tu galvoji, o šaukiasi pagalbos. (...) Žaviuosi visais žmonėmis, kurie su entuziazmu ir atsidavimu šiandien tai daro.
Mieli katalikai – pripažinkime, kad tie, kuriuos kritikavome ir smerkėme kartais mus lenkia, kai reikia pavalgydinti alkaną, pagirdyti ištroškusį, aprengti sušalusį, priglausti keleivį“, – kalbėjo vyskupas L.Virbalas.
Atsiprašė tikinčiųjų vardu
Vyskupas kvietė išnaudoti progą atisakyti dualizmo, dalinimo į gerus ir blogus, ypač dabar, kai labiau negu bet kada reikia susitelkimo ir vieningo veikimo.
„Pergalė pasiekiama telkiant draugus, o ne ieškant papildomų priešų. Noriu atsiprašyti už kai kurių katalikų pasirinktą būdą smerkti kitus, su pykčiu išsakyti savo įsitikinimus – net tada, kai turiniui galėčiau pritarti. Negali būti piktdžiugos aštriai sviedus kaltinimus kitiems į akis. Džiaugtis galima vieninteliu dalyku – kai kitą patraukiame prie Kristaus, kai jis tampa bendraminčiu ir priima Evangeliją. Kristaus tiesa negali būti vėzdu, kuriuo mosuojame mums nepritariantiems“, – įkvėptai kalbėjo vyskupas L. Virbalas.
Paroda veiks iki birželio
„Sveika, Marija, malonės pilnoji … iš tūkstantinės minios širdžių sutartinai skambėjo galingi maldos žodžiai; juos kartojo miškas paslaptingu ošimu, ir visas oras tarsi virpėjo džiaugsmu, pritardamas žygiuojančios minios taktui“, – skaitome LKB kronikoje (1977, t. 4, Nr. 30, p. 394).
„Parodoje atskleidžiamas abipusis LKB kronikos ir Šiluvos ryšys. Todėl, simboliškai, paroda ir atidaryta Švč. M. Marijos dieną, jubiliejaus išvakarėse, o uždaroma birželį – Gyvosios piligrimystės mėnesį. LKB kronika buvo rašoma Dievo Motinos užtarimo dėka, o apie Gyvosios piligrimystės tradiciją Šiluvoje sovietmečiu taip pat žinome tik iš LKB kronikos medžiagos“, – pasakojo parodos kuratorė menotyrininke, bažnytinio meno ekspertė, muziejininkė Rūta Giniūnaitė.
Parodoje chronologine tvarka atskleidžiamos keturios svarbiausios Šiluvos šventovei temos, aprašytos LKB kronikoje, eksponuojamos kronikos ištraukos, fotografijos, religiniai ir asmeniniai daiktai iš sesers Reginos Editos Teresiutės SJE asmeninio archyvo.
Parodą galima palankyti Šiluvos piligrimų centre antradieniais – sekmadieniais iki birželio 25 dienos.
