Parodoje pateiktas vizualinis pasakojimas suskirstytas į aštuonias dalis: „Atvaizdas atminčiai“, „Įkūnyta vizija“, „Vaikystės žavesys“, „Motina“, „Dirbančioji“, „Geidžiamoji“, „Kraštotyrininko žvilgsniu“, „Natūros studijų objektas“. Kiekvieną šių dalių lydi trumpas kuratorės dr. Giedrės Jankevičiūtės komentaras, kurį praplečia jos parengtos atskirų kūrinių anotacijos.
Parodos žiūrovams suteikiama galimybė susipažinti su šalies dailės rinkoje cirkuliuojančiais pripažintų Lietuvos dailininkų darbais, taip pat su muziejų rinkiniuose mažiau reprezentuojamų autorių kūriniais, taip sugrąžinant kitose šalyse atsidūrusį lituanistinį paveldą. Šiuo požiūriu dėmesio ypač nusipelno į nacionalinį dailės istorijos diskursą iki šiol neįtrauktų autorių, pirmiausia, Stepono Batoro universiteto dailės fakulteto absolventų (Halinos Bobaryko-Modelskos, Kuzmos Čurylo, Mykolo Dobriako, Edvardo Karniejaus ir kt.) tapyba.
Tačiau didžiausios kolekcijos vertybės – mūsų dailės klasikų Antano Gudaičio, Jono Mackevičiaus, Kanuto Rusecko, Pranciškaus Smuglevičiaus, Kazimiero Stabrausko, Adomo Varno, Justino Vienožinskio palikimo pavyzdžiai, nemažas Stasio Ušinsko įvairių laikotarpių kūrinių rinkinys, ankstyvieji Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio paveikslai, retos Juozo Zikaro ir Petro Rimšos skulptūrų bronzinės išliejos, taip pat darbai, priskirtini Vytauto Kašubos, Antano Martinaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Jono Rimšos, Adolfo Valeškos aukso fondui.
Dailės kolekcionavimas nuo seniausių laikų reiškė privačių asmenų finansinę paramą dailės kūrybai ir sklaidai, kurią vykdo patys dailininkai, juos atstovaujančios galerijos, antikvarai, aukcionų namai. Kitaip sakant, dailės kolekcionavimas – viena meninės kultūros mecenavimo formų. Taigi dailės kolekcijų skaičius, jų meninė kokybė reiškia visuomenės gyvybingumą, jos kūrybines galias, esmingai prisidedančias prie bendrosios gerovės užtikrinimo.
LAWIN kolekcijos paroda patvirtina, kad greta visuotinai žinomų užsienio lietuvių kolekcininkų ir mecenatų Kazio Varnelio arba Mykolo Žilinsko kyla šiuolaikiniai mecenatai, skatinantys prisiminti XX a. pradžioje nacionalinių dailės rinkinių pagrindus dėjusių dailės rinkėjų – gydytojų, inžinierių, dvarininkų, kariškių, kunigų ir be abejo teisininkų vardus.
