Apie J.Meko poeziją, jos ryšį su videokūryba ir tai, kaip pasikeitė parodos organizavimo procesas po menininko mirties, 15min pasakoja Justė Jonutytė ir Kotryna Markevičiūtė – jos, drauge su Yates Norton, tapo šios parodos kuratorėmis.
– Poezija galerinėje erdvėje nėra pats tradiciškiausias sprendimas. Kaip jis gimė?
J.Jonutytė: Mūsų erdvėje tradicinių parodų išvis nėra – joje beveik niekas neprimena galerinio „balto kubo“. Sakyčiau, kad netradiciškumas tampa „Ruperto“ tradicija.
K.Markevičiūtė: Ši paroda atlieka ir preliudo funkciją – ji yra tarsi įžanga į Jono Meko retrospektyvą, kuri 2021 m. pavasarį vyks Nacionalinėje dailės galerijoje. Mes galime sau leisti susikoncentruoti tik į tam tikrą Meko kūrybos aspektą. Jei esi parodų centras, tai padaryti, tikriausiai, yra sunkiau, turi pateikti platesnę menininko kūrybos apžvalgą ir analizę, o mes galime turėti gal kiek netradicinį susitelkimą į poeziją ir jos skaitymą. Dėl to tokia svarbi ir parodos architektūra, sukurta poezijos skaitymui.
– Kaip parodos architektūra padeda patirti poeziją?
K.Markevičiūtė: Mums buvo labai svarbu, kad galerija taptų bendruomenės erdve, ypač galvojant apie J.Meką kaip apie labai socialią asmenybę. Šią nuorodą galima išskaityti ir eilėraščiuose, kuriuos eksponuojam. Čia – vaikystė, kaimo bendruomenė, mažo pasaulio artimos socialinės jungtys, kurios buvo labai svarbios J.Mekui. Taip atsiranda suoliuko motyvas, kuris eina per visą erdvės perimetrą, kaip bendruomenės susitikimų, pasitarimų vietą.
J.Jonutytė: Kai tik pradėjome galvoti apie architektūrą, atsispyrėme nuo minties apie stalą, kuris buvo J.Meko bute, ir prie kurio jis priimdavo visus lankytojus, draugus, svečius. Ir kur jis pats rašydavo, skaitydavo. Stalas parodoje virto suolu.
K.Markevičiūtė: Kadangi suolas uždengia visą perimetrą, jis suteikia galimybę asmeniškai susipažinti su kiekvienu eilėraščiu – prisėsti, susirasti sau artimą kampą, grožėtis architektūriniais elementais. Susikurti intymią aplinką pažinčiai su eilėraščiais erdvėje, kuri vienu metu yra ir bendra, ir kartu labai meditatyvi.
– Tačiau atidarymo metu apsilankius parodoje galėjo susidaryti įspūdis, kad poezijos skaitymas čia nėra patogus procesas – turi ar pritūpti, ar susilenkti, ar susirasti šviesos šaltinį tiems eilėraščiams, kurie nėra apšviesti.
J.Jonutytė: Manau, tai daugiau susiję su tuo, kad per atidarymą buvo daug žmonių. Kai esi vienas ar keliese, tikrai rasi patogią vietą.
K.Markevičiūtė: Čia dar būtų galima paminėti archyvinį elementą. Kolekciją sudaro 131 eilėraštis. Mes jų neatrinkinėjome, palikome visą kolekciją, kurią J.Mekas surinko ir atspausdino rašomąja mašinėle. Eilėraščiai nebuvo publikuoti, todėl paroda veikia kaip archyvas, kaip juodraštis. Pavyzdžiui, mes esame pastebėję, kad tam tikri eilėraščiai buvo panaudoti filmams arba perėjo į kitas medijas. Ta prieblanda ir įdomių elementų ieškojimas joje yra kaip kelionė per archyvą.
J.Jonutytė: Kai pradėjome svarstyti apie architektūrą, kalbėjome apie tai, kad kelionės, judėjimo motyvas atsikartoja visuose J.Meko eilėraščiuose. Mums buvo svarbu, kad tai atsispindėtų ir parodoje.
– Kaip pasikeitė parodos organizavimo procesas mirus J.Mekui?
J.Jonutytė: Mums tai buvo iššūkis. J.Mekas buvo sudėliojęs savo viziją, kurią įgyvendino ne iki galo. Negalėjome iškart trukdyti artimųjų po mirties ir klausti, kiek menininkas spėjo užbaigti savo planus, tai viskas kuriam laikui buvo šiek tiek pakibę ore.
Turėjome priimti sprendimą, kiek bandysime iki galo įgyvendinti J.Meko viziją, ką keisime. Kadangi dirbome trise, buvo lengviau rasti tašką, kuris mums atrodė pagarbus ir artimas jo idėjai. Kai ko atsisakėme. Pavyzdžiui, Mekas planavo suporuoti kiekvieną eilėraštį su vaizdu. Nesijautėme galintys tai padaryti už autorių. Tuomet pasirinkome kitus sprendimus: architektūrinius elementus, filmus. Padėjo ir tai, kad nuolat bendravome su Meko sūnumi Sebastianu, kuris yra jo archyvo prižiūrėtojas, vadybininkas.
K.Markevičiūtė: Mums kilo klausimų. Pavyzdžiui, turime anksčiau nepublikuotus eilėraščius – ar jie kada nors bus publikuoti? Kaip labai mes turime juos saugoti, kad jie neišplistų už parodos ribų? Tai labai subtilūs, menininko intelektualinę nuosavybę liečiantys klausimai.
Sebastiano prisidėjimas mums padėjo į juos atsakyti ir suprasti, kaip pats J.Mekas būtų apie tai mąstęs. Jis laikėsi požiūrio, kad poezija turi plisti. Taip, ji gali priklausyti knygoms, ji gali būti galerijoje, kaip jis ir buvo sugalvojęs, bet ji tikrai neturi būti užrakinta ir saugoma. Žmonės ja turi dalintis. Dėl to pasirinkome ir tokį formatą – atspausdintus poezijos lapus. Mes nepyktume, jei žmogus, kuriam labai patiko eilėraštis, jį pasiimtų. Tai nebūtų labai didelis nuostolis, nes mes apie tai daug kalbėjome su Sebastianu – tai dalis natūralios poezijos sklaidos.
– Parodoje rodomi ir du J.Meko filmai. Kodėl pasirinkti šie darbai ir kokias jungtis galima įžvelgti tarp jų ir tarp pristatomų eilėraščių?
J.Jonutytė: Iš pradžių net nesvarstėme rodyti filmų. Galvojome, kad gal filmus ir visą Niujorko dalį reiktų palikti retrospektyvai, juolab kad nesinorėjo užgožti poezijos. Bet kažkuriuo metu supratome, kad vien poezija neperteikia konteksto, to, ką ji reiškė pačiam J.Mekui. Tuomet nutarėme, kad videolaiškas [„Laiškai iš niekur Nr. 1“] padėtų suprasti, kaip pats J.Mekas žiūrėjo į poeziją.
Antras filmas [Prarastas, prarastas, prarastas. Kiškio spirų haiku ir kvailių haiku. Penkta dalis“] yra pakankamai žinomas, bet išsirinkome būtent šią ištrauką, nes norėjosi parodyti, kaip Mekas kūrė ne tik savo gimtąja kalba, ir kaip tai, ką jis atsinešė iš Lietuvos, veikė jo kūrybą Niujorke. Jis pats yra sakęs, kad Niujorkas nėra toks, kokį jis jį vaizduoja. J.Mekas visada buvo savo namų paieškose. Net mieste, kuris
K.Markevičiūtė: Eilėraščių ir filmų rodymas vienoje parodoje padeda suvokti Meko mąstymo ir kūrybos vientisumą. Jis nuolat fiksuoja, dokumentuoja savo aplinką – iš to kyla ir filmai, ir eilėraščiai, ir tai dažnai nėra labai kontroliuojamas veiksmas.
– Parodą lydi renginių programa – nuo performansų iki filmų peržiūrų bei diskusijų. Kodėl atsirado poreikis išplėsti parodos kontekstus?
K.Markevičiūtė: Iš vienos pusės, galbūt parodos mastelis neleido konceptualizuoti visų temų, kurios mums atrodė svarbios, kalbant apie Meką. Kartu su parodos architektais daug diskutavom ir atradom labai daug temų, kurios į ekspoziciją fiziškai netilpo, bet mums norėjosi jas paliesti. Tačiau nuo pat pradžių žinojom, kad norim bendruomenės erdvės. Pavyzdžiui, su diskusija sieksim reflektuoti Meko biografiją. Kartu diskusija leidžia pabandyti pasižiūrėti į menininko kūrybą kaip į istorinį šaltinį.
Kadangi „Rupertas“ daugiausia dirba su šiuolaikiniais menininkais, kitas viešosios programos tikslas buvo ieškoti jungčių su šiuolaikine scena. Tai kartu yra ir Meko kūrybinio tęstinumo įprasminimas, pakviečiant šiuolaikinius menininkus, šiuolaikinius poetus prisijungti prie programos, kuri tampa savotišku jaunųjų kūrėjų pokalbiu su menininku. Ryšys su dabartimi visad buvo labai svarbu ir pačiam J.Mekui.
J.Jonutytė: Kaskart, kai jį sutikdavau, jis klausdavo, ką kuria jauni Lietuvos menininkai. Vyresnę Lietuvos menininkų kartą jis mėgo ne taip labai, kaip nepriklausomybės kartą, kuri jam buvo labai artima.
K.Markevičiūtė: Buvo užmegztas ryšys ir su daugmaž dešimtimi poetų, kuriančių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pasiūlius jiems dedikuoti kūrinį – ar parodai, ar J.Mekui. Jau gavome įdomių pasiūlymų. Žinau, kad viena poetė rašys eilėraštį, kaip niekada nesusitiko su Meku.
– Kurie poetai sutiko prisidėti?
K.Markevičiūtė: Sutarėme, pavyzdžiui, kad dalyvaus Laima Kreivytė, Paulina Eglė Pukytė, Aušra Kaziliūnaitė, Sara Poisson. Beje, jos močiutė buvo Meko mokytoja – Meko laiške, kuriuo mes pasidalinome, ji yra minima. S. Poisson pasidalins ir savo prisiminimais apie močiutę, nes tai labai gražus ryšys, kurio mes net nežinojome.
J.Jonutytė: Iš šio laiško sprendžiant, ji pakeitė Meko gyvenimą.
K.Markevičiūtė: Taip, jei ne ji, gal ir ta paroda nebūtų įvykusi (juokiasi).
J.Jonutytė: Iš vizualiųjų menų atstovų prisijungė Valentinas Klimašauskas, Anastatsia Sosunova, Viktorija Damarell, Gailė Griciūtė ir kt.
Kiek pastebėjom, tie du pasauliai – poezijos ir vizualiųjų menų – yra labai atsiskyrę. O Mekas yra tas žmogus, kuris imponuoja abiems grupėms. Mums buvo svarbu nedaryti elitistinės parodos, leisti prisidėti visiems, kurie nori. Mums, kaip ir Mekui, taip pat buvo svarbu viską pratęsti ir Biržų rajone. Tad dalis programos vyks ir ten.
– Kuravote parodą trise. Kokie yra bendros kuratorystės privalumai ir trūkumai?
Jonutytė: Sakyčiau, kad yra daugiau privalumų. Viena vertus, mes labai aiškiai pasiskirstėm sritimis ir darbais – kai pradėjome visą procesą, buvo vienas parodos kuratorius, vienas edukacinių programų kuratorius ir vienas viešųjų programų kuratorius. Bet greitai supratom, kad čia yra lygios programos ir tų linijų brėžti neverta. To autoriškumo net ir neliko, tik bendruomeniškumas. Net norėjom parašyti, kad kuratorius – „Rupertas“.
K.Markevičiūtė: Nežinau, ką reiškia kuruoti kitas parodas trise, bet šiuo konkrečiu atveju buvo labai svarbu, kad kiekvienas iš mūsų atnešė tam tikrą suvokimą, tam tikrą mąstymo kampą. Mūsų nuomonės – sutampančios ir išsiskiriančios – labai padėjo atrasti tą formą, kuri yra unikali. Kitoje situacijoje, kitoje parodoje taip nebepadarytum. Kolektyvinis darbas, prie kurio prisidėjo ir kiti komandos nariai, parodos architektai – čia buvo labai svarbus.
– Parodos pavadinimas yra „Leiskite man svajoti utopijas“. Kodėl būtent ši frazė geriausiai atliepia parodą, ir tai, ką bandote pasakyti apie J.Meko kūrybą?
J.Jonutytė: Čia sluoksnių, vėlgi, yra daug. Kiekvienas gali dėti skirtingus akcentus. Bet mes visi sutarėm, kad mums norėjosi rasti asmenišką frazę, išreikštą pirmuoju asmeniu. Sunku atskirti Meko kūrybą ir jo asmenybę. Ši frazė pabrėžia Meko būdą. Kažkuria prasme jis buvo svajotojas, bet kartu ir žmogus, kuris galėjo įgyvendinti net labiausiai neįtikėtinus planus.
K.Markevičiūtė: Žodis „utopija“ reprezentuoja visus elementus, kurie svarbūs tiek Meko filmuose, tiek poezijoje. Mekas turėjo labai asmeninį utopijos apibrėžimą. Filme „Notes on Utopia“ jis sako, kad visos didžiosios utopijos žlugo, nes jos buvo bandytos įgyvendinti. Pasak jo, reikia turėti savas utopijas, skleisti jas savo kaime, savo artimųjų rate, atrasti jas santykyje su kitais. Utopiją galima užrašyti eilėraštyje, palikti knygoje, bet ne bandyti įgyvendinti. Jei įsigilini į parodos turinį, ji ir pasakoja apie J.Meko įsitikinimą, kad utopijos turi gyventi poezijoje.
