Šios ir būsimų A.Baltėno parodų ciklo tikslas – įamžinti sparčiai nykstantį etninį paveldą ir kaimo kultūrą. Pirmiausia jis fotoobjektyvu nusitaikė į šilų dzūkus, dar vadinamus šiliniais.
Kai 2005-aisiais pradėjo fotografuoti Lietuvos senųjų amatų meistrus, A.Baltėnas užklydo į pietinį Dzūkijos regioną ir čia jam kilo mintis įamžinti nykstančias kaimo tradicijas. Į pagalbą pasitelkęs etnografę Oną Drobelienę, jis leidosi per Kapiniškių, Kašėtų, Marcinkonių, Margionių, Musteikos, Puvočių, Zervynų, Žiūrų kaimus. A.Baltėnas fotografavo, o etnografė tuo metu rinko medžiagą knygai „Šilų dzūkai“. „Šis projektas gimė labai greitai, per dvejus metus parengėme ir parodą, ir knygą“, – sakė LŽ fotomenininkas. Tas nuostabus kraštas jį taip užbūręs, kad viskas vyko tarsi savaime. Menininkui tekdavo nakvoti dzūkų sodybose. Kartais, užuot grįžęs į Vilnių, ten praleisdavo net dvi tris dienas. „Taip buvo kur kas patogiau susikaupi ir imi dirbti“, – sakė A.Baltėnas.
Pagarba duonai
„Stebėjau šilų dzūkų aplinką, kurioje viskas vyksta natūraliai, teka kaip pats gyvenimas, nykstantis tiesiog akyse“, – sakė A.Baltėnas. Jis stengėsi fiksuoti būdingus darbus, kai kuriuos net prašė parodyti, nes žmonės jų jau nebeatlieka arba daro kitaip, naujoviškai. „Duona dar daug kur kepama, tačiau rugių pjautuvais niekas nebekerta, avižų spragilu irgi nebekulia. Paprašiau, kad parodytų. Moterys atėjo švariais marškiniais, su skarelėmis, galulaukėje persižegnojo“, – ypatinga pagarba rugiui ir duonai sujaudino menininką. Vienoje fotografijoje matome senolį, besiiriantį skobtu luotu. „Niekas jau nebemoka taip plaukioti. Sunku neišsiversti į vandenį, o „dziedas" net atsistojęs ir pasišvilpaudamas irstosi“, – pasakojo A.Baltėnas.
Aštuonios karvės
Fotografijose A.Baltėnas įamžino, kaip dzūkų moterys kepa duoną, grikinius pyragus, mielines bandas. O kaip neįamžinti kulinarinio šedevro – grybų kelmo ir grikinių „babkų“? Parodos lankytojus galbūt sušildys Vėlinių laužai, tuose kraštuose kūrenami aštuonias dienas. Fotografo objektyvas užfiksavo Didžiojo šeštadienio pamaldas, metines, kai į vieną trobą per sumą susirenka atokiau nuo bažnyčios gyvenantys kaimo žmonės ir poteriauja, gieda.
„Vaikų ten jau nebėra. Atvyksta senolių vaikai su savo atžalomis“, – sakė A.Baltėnas. Iš vienos fotografijos į mus žvelgia pats tikriausias kaimo kerdžius, ganytojas, fotografuotas Musteikoje, kurioje tais metais buvo likusios tik aštuonios karvės.
Ne prašalaičio žvilgsniu
Kai 2008-aisiais kelionkrepšis su dzūkų fotografijomis buvo pripildytas, menininkas galėjo daugiau laiko skirti aukštaičiams ir žemaičiams. Į kiekvieną kraštą jis sakė norėjęs pažvelgti savitai, ne prašalaičio žvilgsniu. „Aukštaičių dar neperkandau, nors trečius metus ten važinėju. O Žemaitija jau pamažu atsiskleidžia. Čia stipri proginė gyvenimo dalis: papročiai ir religinės šventės, taip pat tradicinė virtuvė“, – teigė A.Baltėnas. – Kol kas dar iki galo nerandu linijos, siužeto, kaip ir kokiu būdu apie juos papasakoti.“ Jį kartais vilioja ir Mažoji Lietuva, tuščias kraštas, mišri gyventojų bendruomenė. „Gyvenimas prie vandenų taip pat turi savitų bruožų: žvejyba, potvyniai. Stengiuosi ieškoti ir įamžinti tą savitumą“, – sakė menininkas.
„Kodėl rengiau šią parodą? Norėjau parodyti, kad žmonės iš periferijos, iš tolimiausių pašalių, iš miškų glūdumos įpareigoja mus džiaugtis gyvenimu ir neužmiršti senųjų vertybių. Jos tinka ir mums, sušiuolaikėjusiems miestiečiams."
