Buvusi nacionalinės premijos komisijos narė, menotyrininkė Lolita Jablonskienė išskyrė kelias priežastis, kodėl šios premijos yra tokios svarbios:
„Pirma – menininkai, kultūros žmonės yra svarbūs visuomenės gerovės kūrėjai. Jie nekuria kažkur pakraštyje, sau ar tik meno mylėtojams, jie kuria, gyvendami visuomenėje ir aktyviai joje veikdami. Menininkus būtina įvertinti. Ir ne smulkiu paminėjimu, o valstybinės svarbos premija. Antra – Nacionalinių kultūros ir meno premijų egzistavimas yra reikšmingas pačios visuomenės savivokai. Mes turime žinoti, kuo gyvename, kokiomis vertybėmis vadovaujamės, kuo džiaugiamės ir ko galbūt bijome. Juk kultūra rutuliojasi visuomenėje, o ne uždarame meno lauke. Menininkai sutelkia mūsų mintis, jausmus ar abejones savo kūriniuose.“
Šios premijos taip atskleidžia ir tam tikras tendencijas visuomenėje bei išryškina problemas.
Daugiausia gavo muzikai
Statistika rodo, kad daugiausia premijų per visą skyrimo laikotarpį yra gavę muzikai (57 laureatai). Antroje vietoje – vizualieji menai, kuriems priskirta tapyba ir fotografija (49).
Trečioje – literatūra (46). Tiesa, literatūros srityje daugiausia apdovanojimų gauna poetai ir prozininkai. Už redagavimą vieną kartą buvo apdovanotas Albertas Žostautas, už vertimą įteiktos 2 premijos (Antanas Rūbšys ir Antanas Gailius).
Trečioje vietoje pagal laureatų skaičių yra teatras (31). Už scenografiją premija įteikta 3 kartus (Vitalijus Mazūras, Jūratė Paulėkaitė, Gintaras Makarevičius).
Tarpdisciplininio meno kūrėjai imti apdovanoti nuo 2007 metų (Nomeda ir Gediminas Urbonai).
Per 32 metus šokis buvo apdovanotas tik vieną kartą (Eglė Špokaitė), dizaino srityje premijos dar niekas nėra gavęs.
„Kai yra šešios premijos, niekad nebus patenkintos visos sritys, kurių, beje, daugėja, jos maišosi, randasi naujos, kurioms niekas neatstovauja, - sako kultūros tyrinėtojas Vaidas Jauniškis. – Šįmet gal pirmąkart nebuvo literatūros laureato, o šiuolaikinis šokis negavo eilinįsyk. Ir tai visiškai atspindi minėtą tradiciją, besitęsiančią iš praeities. Viena sritis buvo ideologiška, vadinasi, ir kitaip palaiminta ir globojama, kita– drausta.“
Jo požiūriu, reikėtų persvarstyti „pasenusį premijų teikimo modelį“:
„Ar reikia dalinti jas pagal sritis, o gal imti tiesiog iškilius meno kūrinius? Kas nustato jų ypatingumą – meno kritikai ar garsus menininko vardas, o gal visuomenės refleksijos paliudija kūrinio svarbą? Kaip išvengti „skolų grąžinimo“, ar tikrai tai sprendžiama šia premija? Galbūt jos gali būti skiriamos pagal iš anksto suformuluotus kriterijus (svarbi platesniam nei šalis regionui, aktuali šiam laikui, skiriama šiuo metu svarbiai sričiai)?
Pačios formuluotės tai paaiškintų – ne trys abstraktūs žodžiai, bet normalus pagrindimas. Premijų finansinė pusė ir pripažinimas malonūs menininkui, bet jų paskelbimas turi būti svarbus visuomenei: kurlink einame, į ką orientuojamės. Nors premijos teikiamos už nuveiktus darbus, bet ar tai reiškia, kad jie jau yra vakardiena?“ – komentavo V.Jauniškis.
Tuo metu L.Jablonskienė sakė: „Neabejoju, kad pažvelgus statistiškai rezultatas būtų neįkvepiantis. Bet, mano požiūriu, reikėtų žiūrėti ne į grynąją statistiką, bet į tam tikrus dinaminius procesus. 10-ajame dešimtmetyje šiuolaikinio meno praktikos vizualiųjų menų lauke kelią skynėsi sunkiai. Buvo labai nedaug institucijų, kurios šios srities menininkus būtų galėjusios teikti premijavimui. Stiprų svorį anuomet turėjo Dailininkų sąjungos, jos įsteigtų galerijų bei dailininkų grupių balsas, todėl daugiausia ir buvo siūlomi tapytojai, skulptoriai, grafikai ir pan.
Man pradėjus dirbti komisijoje, vienas mano prioritetų buvo išryškinti, kokį svarbų vaidmenį šiandien vaidina šiuolaikinio meno praktikos. Ir tikrai tuo metu, palaipsniui šios srities kūrėjai buvo pradėti siūlyti apdovanojimui ir kasmet gauti. Dabar nekyla jokių abejonių, kad jų kūryba Lietuvoje ir tarptautiniame kontekste yra ypatingai svarbi.“
Komentuodama skaičius, ji pažymėjo, kad meno rūšims taip pat neturėtų būti taikomos kvotos: „Manau, kad komisija turėtų turėti laisvės žiūrėti į bendrą meno ir kultūros lauką bei jame pastebėti stipriausius reiškinius. Bijau suklysti, bet seniau bent kažkiek būdavo mąstoma apie tai, kad premijas gautų įvairios meno rūšys. Ilgainiui pasirinktas platesnis požiūris.“
Ar reikalingos kvotos?
Šįmet Nacionalinių premijų 12-uke buvo tik 4 moterų pavardės, iš 6 laimėtojų buvo dvi moterys.15min paskaičiavo, kad nuo 1989 m., kuomet premija buvo įsteigta, iki 2021-ųjų iš viso buvo apdovanota 188 vyrai ir 52 moterys.
Daugiau moterų nei vyrų apdovanota 2020, 2019, 2017 ir 2008 metais. Tačiau buvo metų, kai nė viena moteris nebuvo įvertinta (1989, 1991–1992, 1994–1995 metai). Tiesa, dar nebuvo metų, kai nė vienas vyras nebūtų gavęs premijos.
Sėkmingiausi metai menininkėms buvo 2019 (6 iš 8 buvo moterys), 2017 (4 iš 7) ir 2008 (4 iš 6).
Kol kas dar neatsirado moterų, apdovanotų Nacionaline premija architektūroje, kine. Didžiausia atskirtis jaučiama tapyboje ir fotografijoje, kurioje iš 49 laureatų apdovanotos 7 menininkės. Vienintelė sritis, kurioje premijos nėra pelnęs vyras, yra šokis.
L.Jablonskienės teigimu, konstatuoti susidariusią problemą būtina: „Manau, kad problema egzistuoja ir tai yra faktas. Nacionaline premija apdovanotų moterų kūrėjų yra mažiau nei vyrų. Tą rodo ir statistika, jeigu ją esate susidarę, bet, ko gero, tą mato ir sekantys procesą.“
Pasiteiravus, ką tokia situacija pasako apie meno lauką, ji pažymėjo – sakyti, kad vyrų menininkų yra daugiau nei moterų, nėra atsakinga. Jos nuomone, tai tiesiog parodo vis dar egzistuojančius stereotipus mūsų galvose. Pastarąją sąvoką L.Jablonskienė išsakė norėdama pažymėti ne komisijos, bet kandidatus teikiančių institucijų atsakomybę. „Nacionalinių premijų komisija laureatus renka tik iš pateiktų menininkų sąrašo“, – komentavo ji.
Apie tai, ar verta įvesti kvotas, reikėtų daug padiskutuoti, kalbėjo L.Jablonskienė. „Manau, kad kvotos yra kraštutinė priemonė“, – neslėpė menotyrininkė. Visgi ji patikino, kad mąstymas apie lyčių lygybę turėtų būti „nuolatinė darbotvarkė“.
Tiesa, menotyrininkė išryškino esminių premijavimo sistemos pokyčių poreikį. Pasak jos, „ji turi būti peržvelgiama šios dienos požiūriu“: „Mano žiniomis, Kultūros ministerija žadėjo keisti pačią premijavimo sistemą. Galbūt ji per naują struktūrą ir prioritetus galėtų pakeisti ir lyčių lygybės situaciją.“
Šių metų komisijos pirmininko Audriaus Stonio požiūriu, „kvotų sistema yra ydinga“:
„Ji turi nepagarbos ženklą patiems kūrėjams, nes premijos negali būti teikiamos vien tik už tai, kad menininkas yra vyras ar moteris. Vis dėlto į lyčių lygybės principą mes dėmesį kreipėme, stengėmės, kad jis būtų išlaikytas.“
Jo teigimu, disproporcija 12-uke buvo užprogramuota jau didžiajame sąraše. Didžiajame sąraše iš 30 menininkų tik 9 buvo moterys. Šią statistiką jis apibūdino kaip šokiruojančią.
„Išlaikyti normalią lyčių lygybės proporciją yra tikrai labai nelengvas uždavinys. Labai džiaugiuosi, kad šįmet laimėjo dvi moterys, kurios premiją gavo tikrai ne dėl to, kad būtų kažkokios kvotos, ar mes norėtumėm mechaniškai išlaikyti lygybę. – teigė A.Stonys. – Tiesa, norėčiau atkreipti visų kultūros organizacijų, kurios teikia kandidatus, dėmesį – apsižvalgykite, nes Lietuvoje yra kuriančių ir nepaprastai įdomių menininkių. Jos visos turėtų patekti į mūsų akiratį. Juolab kad mes negalime koreguoti gauto sąrašo.“
Kvotų sistemos įvedimą 15min komentavo ir kultūros reiškinių analitikas Vaidas Jauniškis:
„Galima ginčytis iki nukritimo, kiek šiuolaikinis menas yra vyriškas, kiek moteriškas, bet neabejotinai kvotos yra dirbtiniai stalčiukai, į kuriuos galime sudėti lytis (kelias ir kiek jų, jei mąstome apie ateitį?), bet tada pamirškime meną ir bandymą jį vertinti bendrais vardikliais.“
Komisijos sudėtis
Kalbėdamas apie komisiją, jos pirmininkas A.Stonys šių metų komandą įvardijo kaip fantastišką.
„Man atrodo, kad jie yra aukščiausio lygio profesionalai. Dalis jų yra patys Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, visi jie yra autoritetingi ir pripažinti visuomenėje. Tad dėl kompetencijos nekyla net mažiausias klausimas. Todėl diskusija buvo labai vaisinga – mes tikrai nėrėme į profesines gilumas ir tikrai gavome rimtą ir giluminę menininkų kūrybos analizę“, – teigė A.Stonys.
Tuo metu V.Jauniškis komentavo kitaip: „Komisija tradicinių lyčių kvotas gal ir atitinka, bet kažin ar amžiaus. Narių vidurkis – apie 60 metų. Neketinu „nurašyti“ šių meno sričių profesionalų, anaiptol. Tačiau mūsų šalies istorinė specifika, gyvensena, tradicijos lemia ir tam tikrus polinkius: tai, kas Vakarų kultūros 70-mečiui yra seniai savaime suprantama, šiandien sunkiai skinasi kelią pro mūsų 40-mečių smegenis. (Tai idealiai patvirtina „Saulės ir jūros“ atvejis – kaip ji nebuvo pamatyta Lietuvoje 2017-aisiais.) Todėl sudarant komisijas derėtų daugiau kreipti dėmesio ne tik į vardo garbingumą, bet ir į skirtingų preferencijų paletę, atstovavimą ne tik – ir gal net ne tiek – meno sritims, kiek kartoms, struktūroms.“
Tuo metu L.Jablonskienė sakė: „Nedrįsčiau antrinti V.Jauniškiui. Manau, kad tai yra diskriminacinis požiūris.“
Komisijoje dirbo A.Stonys, architektas Audrius Ambrasas, aktorius Vladas Bagdonas, filosofas Jonas Dagys, kompozitorius Giedrius Antanas Kuprevičius, muzikologė Jūratė Katinaitė, rašytoja Danutė Kalinauskaitė, vizualaus meno kūrėjas Artūras Raila, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, literatūrologė Jūratė Sprindytė, menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
