Incidentas įvyko per maždaug valandą trukusį istorinių klubų iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos pasirodymą. Pirminiais duomenimis, priešininką vaidinusio spektaklio dalyvio šautuvas iššovė ir sužalojo per arti prisiartinusį iš Baltarusijos atvykusį pasirodymo dalyvį.
Baltarusis skubiai nugabentas į ligoninę.
Šeštadienį įvykusi Vilkmergės mūšio inscenizacija buvo viena didžiausių, iš vykusių pastaruoju metu. Mūšio detales atkūrė per pusantro šimto dalyvių, dalyvavo penki raiteliai, buvo panaudotos penkios patrankos.
Vilkmergės mūšis buvo vienintelis Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto kariuomenės ir rusų kariuomenės susidūrimas dabartinės Lietuvos teritorijoje. Štai ką apie šį mūšį rašo portalas ginklai.net:
1812 m. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto kariuomenė beveik be pasipriešinimo žygiavo Rusijos link. 1812 m. birželio 24 d. pagrindiniai jos daliniai sėkmingai persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Kitą dieną persikėlė garsaus maršalo N. Udino vadovaujamas II-sis pėstininkų korpusas, turėjęs daugiau kaip 44 tūkst. karių ir 92 artilerijos pabūklus. Šis korpusas imperatoriaus įsakymu turėjo persekioti rusų I-jį pėstininkų korpusą, vadovaujamą generolo leitenanto P. Vitgenšteino. Rusijos korpusą sudarė per 21 tūkst. karių ir 96 artilerijos pabūklai.
Birželio 28 d. generolas majoras J. Kulnevas, sužinojęs, kad iš Šėtos pajudėjo prancūzų žvalgyba, jų pasitikti pasiuntė Gardino husarų eskadroną ir šimtinę kazokų, kuriems vadovavo rotmistras I. Kempfertas.
Apie šeštą valandą ryto, pamatęs raitąją prancūzų jėgerių žvalgybą, rotmistras savo kariams įsakė juos pulti. Prancūzai nesipriešino ir rusų persekiojami pradėjo trauktis. Tačiau tuo pat metu prancūzų 24-ojo pėsčiųjų jėgerių pulko kariai sumaniai užkirto kelią priešo raiteliams. Įvyko trumpos, bet smarkios kautynės, po kurių rusai buvo priversti per mišką pasitraukti į Deltuvą.
Generolas leitenantas P. Vitgenšteinas, norėdamas saugiai iš Ukmergės atitraukti pagrindines korpuso pajėgas, įsakė generolui J. Kulnevui užimti pozicijas prie Deltuvos. Čia buvo išdėstyti trys raitosios artilerijos pabūklai, kuriuos saugojo pėstieji jėgeriai ir husarai. Netrukus iš miško pasirodė raitoji prancūzų jėgerių kolona, lydima pėsčiųjų jėgerių. Rusai puolimo nelaukė - patys pradėjo ataką. Vos išėjusius iš miško prancūzus pasitiko rusų pabūklų salvės. Neturėdami savo artilerijos, prancūzai pasitraukė į mišką.
Vidudienį į mūšio lauką atvyko 8-oji prancūzų pėstininkų divizija, kuriai maršalas N. Udino įsakė pradėti puolimą. Tokį pat įsakymą gavo ir kavalerija. Keturios kavalerijos ir šešios pėstininkų kolonos bandė apeiti rusus iš šonų. Generolas J.Kulnevas, supratęs, kad negalės atsilaikyti, pradėjo trauktis iš Deltuvos. Pražygiavę Storės upelį ir radę gerą poziciją, rusai vėl įsitvirtino. Tuo tarpu prancūzai užėmė Deltuvos miestelį ir, išrikiavę artileriją, pradėjo rusų pozicijų apšaudymą.
Numatęs prancūzų užmačias pulti, generolas J. Kulnevas pats pradėjo ataką.
Jei norite perskaityti visą mūšio aprašymą, spauskite čia.
Jei norite peržiūrėti mūšio inscenizacijos nuotraukas, spauskite čia.
