Nuo 10 val. ryto kas pusvalandį bus rengiamos LMTA darbuotojų, savanorių ir festivalio mentorių vedamos ekskursijos, kurioms medžiagos ieškota archyvuose, prisiminimais, pasakojimais dalijosi ir Akademijos bendruomenės nariai. Šeštadienį, balandžio 27 d., ekskursijos vyks iki 20 val. (paskutinė ekskursija prasideda 19 val.). Sekmadienį, balandžio 28 d., ekskursijos rengiamos iki 18 val. (paskutinė ekskursija prasideda 17 val.). Pasivaikščiojimo trukmė apie 45 min., grupės formuojamos gyvos eilės principu.
Gedmino pr. 42 adresu pažymėti šviesaus mūro rūmai neatskiriamai susiję su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Šis pastatas – LMTA, buvusios Lietuvos konservatorijos, tapatybės dalis. Tačiau menininkai, muzikai jame „apsigyveno“ palyginti ne taip seniai. 1903 m. iškilęs pastatas tik 1945 m. tapo Vilniaus konservatorijos namais. Vis dėlto, nuo pat XX a. pradžios čia veikė švietimo institucijos, išskyrus trumpas, bet dramatiškas dviejų pasaulinių karų pauzes, kai pastatas turėjo įsileisti visai kitokius „gyventojus“.
1903 m. dabartiniuose LMTA Centriniuose rūmuose įsikūrė pirmoji rusiškoji Vilniaus mergaičių gimnazija (įsteigta dar 1860 m., visas pavadinimas – Jos Didenybės Imperatorienės Marijos Vilniaus mergaičių gimnazija). Tačiau prasidėjus I pasauliniam karui kilmingų mergaičių pastate nebeliko. 1914-1918 m. čia veikė vokiečių karo ligoninė.
1918-ųjų pabaigoje neseniai įsikūrusi Lietuvos švietimo ministerija paskyrė pastatą pirmajai lietuviškajai Vilniaus berniukų gimnazijai (direktorius Vaclovas Biržiška, pedagogai – Antanas Smetona, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška). 1921 m., jau lenkmečiu, mokykla pasivadino Vytauto Didžiojo gimnazija, tačiau po mėnesio buvo valdžios uždaryta, o mokytojai ir mokiniai išvaikyti. Vietoje lietuviškos gimnazijos į rūmus įkeltos dvi lenkiškos mokyklos: Joachimo Lelevelio vyrų gimnazija ir kiek vėliau – Elizos Ožeškienės mergaičių gimnazija. Per Antrąjį pasaulinį karą pastato paskirtis vėl drastiškai keitėsi: liudininkų teigimu, čia veikė kalėjimas.
Tačiau rusų kareiviai iš pastato išsikraustė tik 1947 m. pabaigoje. Tuomet rūmai atiduoti Jono Bendoriaus vadovaujamai Vilniaus konservatorijai (įkurtai 1945 m.). Vienas iš flygelių paskirtas Dešimtmetei muzikos mokyklai, kuri čia veikė iki 1960 m. (vėliau ji tapo M.K.Čiurlionio menų mokykla). 1949 m. Vilniaus konservatoriją sujungus su Kauno konservatorija, suformuota Lietuvos valstybinė konservatorija. Nuo 1952 m. greta būsimų muzikos profesionalų, rūmuose pradėjo studijuoti ir būsimieji aktoriai bei režisieriai. Įdomi detalė: konservatorijos kieme buvo įrengta sporto aikštelė, kurioje vyko kūno kultūros pamokos (taip pat buvo sportuojama žiemą ant Tauro kalno, vasarą – dabartinių Seimo rūmų vietoje buvusiame Jaunimo stadione).
Po nepriklausomybės atkūrimo, 1992-aisiais, nutarta konservatoriją pervadinti į Lietuvos muzikos akademiją, o 2004 m. – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Trijų aukštų pastatas, prieš daugiau kaip šimtą metų iškilęs greta panašaus stiliaus Teismo rūmų (užbaigtų 1897 m.), pasižymi reprezentatyvumu. Vidaus patalpos buvo įrengtos ištaigingai: koridoriai dengti plačiais cilindriniais skliautais, trys aukštai sujungti erdviomis laiptinėmis. Trečiajame aukšte yra visą pastato plotį užimanti dabartinė LMTA Didžioji salė, kurią apšviečia aukšti arkiniai langai, o lubos puoštos geometrinio ornamento lipdinių juosta. Pastatas buvo ne kartą rekonstruotas, pritaikant patalpas prie besikeičiančių studijų reikmių, jas modernizuojant. Tačiau šimtametė orios, akademiškos architektūros dvasia nekinta ir kiekvienam, užėjusiam į LMTA Centrinius rūmus, suteikia ramaus stabilumo pojūtį.
