Šiam kūriniui buvo specialiai pritaikyta viena geriausių Briuselyje menų centro „Flagey“ didžioji koncertų salė, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje statyta kaip radijo įrašų studija. „Smėlio laikrodžiais“ baigiamas lapkričio ir gruodžio mėnesiais „Flagey“ rengtas „Lietuvos kultūros sezonas“.
Muzikos ir vaizdo spektaklį trečiadienio vakarą kartu su maždaug 900 žiūrovų – meno gerbėjų, ES institucijų pareigūnų, diplomatų – stebėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kultūros ministras Šarūnas Birutis.
Scenografė Jūratė Paulėkaitė keturis „Gaidos“ violončelininkus – Edmundą Kulikauską, Povilą Jacunską, Onutę Švabauskaitę ir Justą Kulikauską – įkurdino keturiuose didžiuliuose tiulio cilindruose.
Ant šių savotiškų smėlio laikrodžių projektuojami garsaus italų menininko Lucos Scarzellos sukurti vaizdai – atrodo, lyg cilindruose iš tiesų byrėtų smėlio smiltelės.
Per bemaž valandą atlikėjai perbėga visą registrą, bet skirtingu tempu. Muzika tarytum srūva žemyn kaskadomis – nuo aukščiausių iki žemiausių garsų. Kiekvienos violončelės garsas įrašomas ir lydi gyvą muziką, ją atkartodamas (šios dalies atlikėjai – italai Michele Tadini ir Antonello Raggi). Tokiu būdu keturios violončelės pavirsta 400 orkestru.
Smėlis „išbyra“ skirtingu greičiu, švyti, žėri, sukasi, priartėja, tirštėja ir nuščiūva. Tuomet procesas tarsi apsigręžia – skaidrėja, šviesėja. Prieš žiūrovo akis vyksta smėlio molekulių šokis, lyg žiūrėtum pro jautriausią mikroskopą ir girdėtum spindinčių smiltelių judėjimo sukeliamas ultragarsines melodijas. Šviesos dizaineriais menininkė pasikvietė Eugenijų Sabaliauską ir Vilių Vilutį.
Tarptautinė komanda, vadovaujama jaunos lietuvių kompozitorės, sukūrė tokį galingą spektaklį, kad žiūrovui nesunku prarasti tiek laiko, tiek vietos pojūtį. Pati J.Janulytė kūrinį yra apibūdinusi kaip garso ir vaizdo, laiko ir erdvės teatrą, kuriame ji tyrinėja akustines, vaizdines ir simbolines smėlio laikrodžių prasmes.
Byrantis smėlis, tarsi praeinančio laiko nuosėdos, po truputį apsemia herojus, kol, indams užsipildžius, laikas sustoja ir ima tekėti atgal. „Tai tarsi žmogaus gyvenimas, jo prisirišimai prie savo ydų, kurios klampina jį vis giliau ir giliau, jis nebegali rasti kelio iš labirinto, kuriame pasiklydęs galiausiai išnyksta, jei neranda gėrio ir tikėjimo“, – yra sakiusi kompozitorė.
Šis unikalus projektas nuo premjeros 2010-aisiais sulaukė išskirtinio tarptautinės publikos susidomėjimo ir tapo pirmuoju didelės apimties lietuvių kūriniu, įtrauktu į svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“.
Pirmininkavimo laikotarpiu per oficialią kultūros programą Belgijoje įvyko apie pusšimtis klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, vaizduojamųjų menų, kino, teatro, literatūros, poezijos ir tarpdisciplininių menų renginių, kurių partneriais buvo prestižinės kultūros ir meno įstaigos BOZAR, „Flagey“, CINEMATEK, Gento vizualiųjų menų muziejus, Klaros ir Flandrijos muzikos festivaliai, ES institucijos.
