Nors pagrindinė vakaro „vyšnia“ bus „Aigel“ pasirodymas, intriguojantį „tortą“ jai paruoš intriguojantis vilniečių reivas. Pokalbį su „Without Letters“ skaitykite žemiau.
Poetė Aigel Gaisina, kilusi iš Naberežnyje Čelny Tatarstane, parašė totorių poezijos knygą, o vėliau nusprendė savo eiles sujungti su muzika. Kartu su Ilya Baramiya (žinomas dėl savo kūrybos SBPCh (СБПЧ) ir kituose projektuose), gimė eksperimentinio hiphopo ir elektronikos duetas „Aigel“ iš Sankt-Peterburgo. Prieš kelis metus pasirodžiusio jų singlo „Totorius“ peržiūros jau perkopė per 38 milijonus. Šis videoklipas susilaukė dėmesio ne tik Rusijoje, bet ir buvo nominuotas Berlyno videoklipų apdovanojimuose. Pagrindinė debiutinio dueto albumo „1190” tema – Rusijos kalėjimų sistema, su kuria Aigel susidūrė po to, kai jos draugas buvo įkalintas po muštynių.
Vilniečiai Without Letters tokio populiarumo nesusilaukė, tačiau jau dešimtmetį nuosekliai ieško skambesio, keliaudami įvairių žanrų paribiais ir užribiais. 2011-aisiais pradedantys muzikuoti vaikinai į „Ore“ grotuvą atsiuntė pirmą savo dainą „Ausgeträumt“. Kiek anksčiau jie, nutaisę rūgščias minas, klausė kažkokios jaunos grupės pasirodymo ir suprato, kad tikrai nori ir gali padaryti viską geriau. Pasirinkę ne patį populiariausią kelią, „Without Letters“ nuolat ieško naujų skambesių, ieško g-taškų tarp ir anapus žanrų, kvestionuoja klausytojo ir atlikėjo, alternatyvos ir popkultūros santykius. Trumpiau tariant, yra vienas įdomiausių Lietuvos šiuolaikinės muzikos reiškinių.
Prieš savaitę „Without Letters“ pristatė savo debiutinį albumą „Abudance Supreme“ (liet. “Begalinė gausa”) įkvėptą trokštamų bei jau vykstančių pokyčių vakarėlių kultūroje Lietuvoje, taip pat pačių šokių ir pokalbių su draugais – pavyzdžiui, apie tai, kas kelia nerimą, kada ir kaip pavyksta ar nepavyksta atsipalaiduoti ir kodėl. Albumas apie tai, kas gali įvykti nepaisant įtampą keliančios begalinės gausos. Tai – ore tvyranti energija ir dar neištartas pasiūlymas, kurio vinilinį formatą išleido tarp Kelno ir Vilniaus gyvenančio didžėjaus Manto T. leiblas „Partyzanai Pop“. Tiražas limituotas, o kopiją jau dabar gali užsisakyti čia.
Dabartinis „letersų“ skambesys įkvėptas kelių skirtingų šokių muzikos srovių ir iš to kylančių eksperimentų: nuo greitų bei aštrių hardcore ir gabber garsų, iki psichodelinių ir triukšmingų, grubių noise rock įkvėptų viražų, persipinančių su ritminga, pastoviu pulsu alsuojančia deformuoto gitarinio techno energija. Albumą vienija noras dar neįvardintą energiją, tvyrančią kai kuriose Vilniaus šokių aikštelėse ir šnabždesiuose, paversti kūnu bendrose erdvėse.
– „Without Letters“ sumažėjo iki trio. Vienu kelių į prieš tai minėtą būseną tapo grupės sudėties išgryninimas iki mažiausio įmanomo branduolio?
– Tai atsitiko pamažu, bet netikėtai. Daugiau mažiau su visais grupėje ir aplink ją buvusiais žmonėmis jaučiame ypatingą ryšį. Galima sakyti, šeima, nors su kai kuriais ir retai matomės, su visais vienaip ar kitaip buvo sunku ir liūdna skirtis. Tomo grįžimas į solo kelią nebuvo netikėtas. Jautėm, kad jis to norėjo ir jam reikėjo tiek kuriam laikui pabūti be Vilniaus, tiek grįžti į savas kūrybines vėžes.
Labai džiaugiamės jo dabartiniu etapu ir nuolat palaikom ryšį (shout out to Free Finga!). Jam išėjus vėl likom be kompiuterio. Tai mus tarsi išlaisvino, pradėjome vėl džiaugtis kūrybiniu procesu ir laukti koncertų. Taip smagiai jautėmės turbūt tik pirmuosius porą metų, kai dar tik mokėmės groti ir kažkaip netyčia atsidurdavome ant scenos, arba kai atėjo Miša (aka 96wrld – ore.lt past.) ir eksperimentavome labai laisvai.
Be kompo ant scenos, viskas pradėjo klotis tarsi iš pypkės (puiki vasara: „Foals“ apšildymas Kalnų parke, pasirodymas festivalio „Yaga“ pagrindinėje scenoje ir kt.), bet staiga Gintas (gitaristas Gintas Rožė, anksčiau grojo „Spooky Campfire Stories“, „Verslo Rizikos Rezervas“, pastaruoju metu – „Darbo Džiaugsmai“ – ore.lt past.) pareiškė išeinąs. Jis per trumpą laiką įnešė labai daug pasitikėjimo savimi, davė kūrybinį impulsą, jau nekalbant apie mums baisiai reikalingą discipliną repeticijų metu.
Nemeluosiu, buvo smūgis. Galvojom, gal jau skirstytis, abejojome, ar trise patempsim. Keista,bet ši kiekvieną užgriuvusi atsakomybė mus tik dar suvienijo. Atsirado malonumas groti taip lengvai susikalbant, suprantant, kad vienas kitą ištrauksim. Kiekvienas mažiausias judesys ar sprendimas ant scenos tapo svarbus, kiti turi į jį reaguoti, muzikaliai į jį atsiliepti.
– Kalbantis prieš 6 metus, minėjote ritualinio čia-ir-dabar potyrio paieškas. Ar pavyko atrasti šią „budistinę“ būseną?
– Prisimenu, tuo metu norėjome nebegroti popdainų, turinčių posmelis-I priedainis-posmelis-II priedainis ar panašią struktūrą. Per tą laiką, atrodo, pavyko išmokti kurti mažiau apibrėžtas, vinguotos tėkmės, kylančias ir besileidžiančias kompozicijas. Sėkmingų koncertų metu kartais pavyksta ir patiems pasinerti, ir publiką panardinti į tavo minėtą būseną. Kada tai atsitinka, pasakyti sunkiau. Galbūt turi sutapti tinkama aplinka, mūsų ir klausančiųjų nusiteikimas, netrūkinėti stygos, nestreikuoti aparatūra, nors net ir per šiuos barjerus galima perlipti ir kurti bendras būsenas. To pastaraisiais metais ir mokėmės.
– Jūsų debiutinis albumas „užtruko“ daugiau nei 10 metų. Ar tai susiję su dabartinėmis tendencijomis, kada vis mažiau žmonių klauso albumų ir užtenka atskirų kūrinių ir trumpų EP, ar čia sužaidė jūsų perfekcionizmas?
– Pirmuosiuose EP buvo tikrai nemažai perfekcionizmo. Iš dalies jis kildavo iš mūsų neapsisprendimo, kokia grupe norim būti, į ką norime kreiptis savo muzika. Iš to kildavo noras padaryti viską kaip įmanoma tvarkingiau, tarsi patikti platesniam žmonių ratui, nes čia gi bus „kokybiškai“ pateikta nevisai popmuzika. Atsipalaidavus, tokios ambicijos po truputį organiškai dingo ir „Abundance Supreme“ gimė žymiai lengviau. Tačiau čia pat ištiko kita nelaimė. Mums jau beveik išsilaižius žaizdas po Ginto išėjimo, į Kėdainius persikraustė būgnininkas Karolis. Nemaža dalimi dėl to šiek tiek užtrukome ir su albumu, ir pastaruoju metu buvom mažiau aktyvūs nei norėjome.
Iš esmės, visi mūsų leidiniai į vieną ar kitą muzikos vartojimo modelį tvarkingai nesusipakuoja.
– Prieš kelis metus Adomas Narkevičius (grupės gitaristas – ore.lt past.) sakė: „Panašu, artėjantis albumas bus iki šiol vientisiausias, stipriausias ir lengviausiai gimęs mūsų muzikinis sumanymas”. Ar buvo kalbama apie „Abundance Supreme”?
– Adomas pastoviai prisišneka. Iš esmės, taip, apie šį albumą. Tuo metu įrašinėjom jo demo variantus sau patiems, kai kurios galutinės kompozicijos ryškiai pasikeitė vientisumo link, o pats lengvumas išliko. Albumą per kelias dienas įrašėm patys, Karolio ir Mišos techninių ir kūrybinių įrašymo žinių vedini greitai pačių „suręstoje“ studijoje „Lifosos“ gamykloje Kėdainiuose.
– Prisistatote kaip grupė, „žaidžianti su gitarinės ir šokių muzikos lūkesčiais“. Kokie tie lūkesčiai?
– Atsakant per daug negudraujant, kalbėjome apie distanciją tarp klausytojo ir grupės. Gitarinės muzikos žiūrovas dažniausiai atsiduria gana pasyviame stebėtojo vaidmenyje, tuo tarpu šokių muzikos vakarėlio metu iš žiūrovo-šokėjo tikimasi aktyvaus įsitraukimo. Panašūs lūkesčiai ištinka ir su viniline plokštele, neaišku kur ją groti: namie prie vakarienės, vakarėlyje ar automobilyje? Iš esmės, visi mūsų leidiniai į vieną ar kitą muzikos vartojimo modelį tvarkingai nesusipakuoja. Kas iš to? Idealiu atveju, susidaro situacija, kurioje klausytojas turi pats įvertinti ir priimti sąmoningą sprendimą, kokia čia muzika ir ką su ja daryti.
– Nuolat kalbate apie atlikėjo / klausytojo ribą ir bandymus ją ištrinti. Kodėl jums taip rūpi šis rakursas?
– 2011-aisiais pradėję koncertuoti, pastebėjome, kad mūsų muzikos scena labai profesionalizuota. Net ir jaunos grupės lipa ant didelių scenų, su visais šviesos ir garso pribumbasais. Tai užduoda tam tikrą toną, tarsi sufleruoja, kad vienintelė galima grupės trajektorija – susilaukti pop pasisekimo. Norėjosi pabandyti tuo suabejoti, ne tik teoriškai, bet realybėje. Mums pritiko ir prilipo tokie koncai, kuriuose nėra jokios koncertinės infrastruktūros, tiesiog pilna patalpa žmonių ir mes, jokių pakylų, mega šviesų ir panašiai. Tada viskas labai aišku, energija dalijamasi tiesiogiai, pozos nebeišlauši.
Be to, niekad neįsivaizdavom savęs kaip „rimtos“ grupės, fotošiūtuose stovinčios prie sienos ir žiūrinčios į skirtingas puses, o koncertuose siekiančios, kad žmonės mojuotų žiebtuvėliais/mobiliakų prožektoriais. Tiesiog nekūrėm tokios muzikos, scenoje priekyje dažniausiai neturėjom vokalisto(-ės). Todėl norėjosi sau ir kitiems parodyti, jog galima muzikine veikla užsiimti kiek kitaip nei tuo metu buvo įprasta – viskas tuo metu atrodė labai monolitiška (du klubai, trys vasaros festai, visur dviejų dydžių scenos, garsistai – trys pikti ir vienas fainas on repeat)
– Perėjote, galima sakyti, visus įprasto muzikos verslo „pragaro“ ratus: nuo pogrindžio iki „M.A.M.A.“ nominacijų, pasirodymų showcase renginių vitrinose ir „Positivus“ festivalio scenoje. Vis dėlto taip ir netapote pilnaverčiais šio verslo žaidėjais. Vietoje to, renkatės groti meno galerijoje Varšuvoje ar lietuviško kino pristatyme Berlyne. Jums neįdomi įprastinė scena ir jos kontekstas? Gal kitamet pamatysime jus garso meno festivalio „Jauna muzika“ programoje?
– Jei pakviestų į „Jauną muziką“, tikrai neatsisakytume! Nėra taip, kad įprasta muzikos scena visai neįdomi. Jei taip būtų, nebūtume važinėję nei po vitrininius (showcase’us), nei po meinstryminius festivalius. Mus labiau domino tos scenos ribų ištampymas, kas yra korektiška, priimta, o kas – jau nelabai. Tuo pačiu mus vis dar domina galimybės groti sąlyginai keistą muziką ten, kur ji įprastai neskamba ir, priešingai, groti savo sąlyginai popmuziką vadinamuose „aukštosios kultūros“ kontekstuose. Ne dėl pramogos, tačiau iš tikrųjų tikint muzikos galia burti žmones aplink save, bandyti kurti bendramogiškas situacijas, kurios galbūt kitaip nesusiformuotų, pvz., kokiam „Positivus“. Tai atrodo ypatingai svarbu šiuo metu, kai žmonės ir bendruomenės užsidaro į vis siauresnius socialinius burbulus, sąlygotus tiek mūsų politinių, tiek estetinių pasirinkimų, bei mažėja viešųjų, spontaniškiems susibūrimams skirtų, erdvių kiekis.
– Anksčiau jums buvo svarbu “suspenduoti” pramogą, o pastaruoju metu, atrodo, kaip tik kviečiate atsipalaiduoti ir linksmintis kartu?
– Mm, paminėjai žodį „kartu“, tą labai norisi paakcentuoti. Žodžio „pramoga“ reikšmė tarsi koduoja, kad pagrindinis bet kokio įvykio tikslas – linksminti publiką. Anksčiau norėjom neigti pramogos, „linksminimo“ momentą. Ilgainiui supratom, kad įdomiau ne tiek tai neigti, kiek pabandyti sukurti sąlygas, kada linksminimasis nėra pagrindinis tikslas, o labiau koncerto metu vykstančio energijos dalijimosi, kolektyvinės patirties, šalutinis poveikis. Dabar atrodo, kad pramoga savaime nėra nei blogas, nei geras reikalas, tačiau mums vis dar svarbu, kur dedami akcentai. Šiuo metu patys pabrėžiame buvimą kartu ir klausimą, kodėl mums reikia ir norisi būti kartu. Džiaugiamės, kai vieta, kurioje grojame, savo visa esybe nešaukia: “Čia tik pramoga ir nieko daugiau!”
– Kalbant apie „Without Letters“, minima, jog tyrinėjate roko ir elektronikos platumas. Vėliau atsirado naujų maišto formų muzikoje paieškos. Kokie šiandien šių tyrimų bei paieškų rezultatai ir išvados?
Grojant elektroninę muziką gyvais instrumentais ilgainiui neišvengiamai ir patiems kyla klausimas, kam taip daryt? Ypač šiais laikais, kai muzikos kritikai elektrinę gitarą, maištingos ’60-’70-ųjų muzikos simbolį, o ypatingai el. gitaros solo partiją, priskiria išsisėmusiai laisvo individo (laisvamanio kūrėjo) filosofijos daliai, jau gana seniai sėkmingai nukenksmintai ir integruotai į muzikos rinką. Nežabota laisvė, kaip dar vienas nepasiekiamų troškimų ir vilionių, kurias finansiškai pajėgus individas gali trumpam (kaip koncertą) ar ilgam (kaip įrašą) nusipirkti. Aišku, tas pats 2000-ųjų pradžioje nutiko ir su šokių muzika…
Žodžiu, ryžtas kurti saitus tarp žmonių, kurie būtų pagrįsti kitokiomis vertybėmis nei galia, konkurencija ar įgalumas vartoti, dažniausiai ateina iš menininkų, bet ilgainiui išsikvepia ir yra integruojamas į bendresnę kapitalo logiką. Nepaisant to, atrodo, kad tiek šokių, tiek gitarinė muzika turi raktą bent trumpam „atrakinti“ to kitokio bendražmogiškumo galimybę. Gitaromis ir kitais gyvais instrumentais galima kurti nenuspėjamus, nežabotus garsus, perduoti visiškai tiesioginę emociją, tuo tarpu elektroninė muzika moko tekstūriškumo, detalumo, o labiausiai – kompozicinių struktūrų be pradžios ir pabaigos, įtraukiančių į plevenantį transą. Taip apibūdinčiau mūsų „tyrimus“, o su kiekvienu įrašu ir koncertu ateina sėkmingesni arba mažiau sėkmingi jų rezultatai. Turbūt todėl, kad tai, ką dabar bandom apibūdinti, yra gana trapu.
– Pristatant jūsų EP „Unfollow“ buvo sakoma, jog tai – „kelialapis, nešantis lauk iš nerimastingo „dabartizmo“ ir pusiau virtualios realybės“. Kur atsiduri paspaudęs unfollow?
Aplink „Unfollow“ buvo keistas etapas. Užvirėm savose sultyse bandydami užbaigti tą EP, ilgai nekoncertavom, nuotaikos buvo nekokios. Vasaromis išvažiuodavom kur nors į kaimą su visa įranga, užsidarydavome ir kurdavome. Tą kartą buvome Antalieptėje, buvusiam vienuolyne. Miša, kuris prodiusavo ir dalį „Unfollow“, išėjo į skuduryną ir grįžo nešinas džemperiu su užrašu „Unfollow“. Pamatėm ir kažkuriam šovė mintis, gal tiesiog taip ir pavadinam. Dabar atrodo, kad be to, jog tai buvo tikras momentinis sprendimas, tai prilipo, nes jame glūdėjo ir mūsų grupės baimės: kad esam niekam nebeįdomūs (eini gatve, sutinki pažįstamą, klausia “o jūs dar grojat?”), kad taip ilgai minkėm šiuos šešis kūrinius, o gal sukūrėm kažką labai vidutiniško. Galvoju, kartu tai ženklino ir mūsų norą išeiti už vidinių grupės emocinių peripetijų, pagalvoti apie nerimą, kaip bendrą mūsų laikmetį lydintį jausmą, pasidalinti kiekvieno individualiom istorijom (jos surašytos kasetės dėklo viduje). Galima sakyti, tai buvo žingsnis link mąstymo apie savo kūrybos reikšmę už muzikinių kategorijų (žanrų, harmonijų, melodijų ir t.t.) ribų.
– Visus jūsų žingsnius lydi įvairūs konceptai. Ar kuriate pagal savo iš anksto susigalvotus konstruktus, ar iš pasąmonės atplaukusiam skambesiui vėliau sugalvojate “paaiškinimus”?
– Yra buvę įvairiai, bet šiuo metu tas labiausiai ir džiugina, kad jau porą paskutinių metų tai tapo tarsi vieninga ašimi, aplink kurią sukasi ir mūsų muzika bei žodžiai. Nebėra būtinybės kažką konstruoti prieš ar po to, tai ateina kartu – palengva ir savaime.
– Kur ir kaip geriausia klausytis jūsų naujojo įrašo?
– Paliekam tai spręsti pačiam klausytojui, džiaugiamės, kad klausosi!
