„Bohemiečiai“ sako rodantys paskutiniuosius „Verterio“ spektaklius. Dalios Ibelhauptaitės režisuota opera su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pirmąkart nuskambėjo praėjusį gruodį. Šiandien ir šeštadienį scenoje pamatysime E.Montvidą, o rytoj Verteris prabils amerikiečių tenoro Andrew Richardso balsu. Jaunojo poeto mylimąją Šarlotę vietoj Lioros Grodnikaitės šį sezoną įkūnija temperamentingoji Asmik Grigorian. Tad šių solistų susitikimas žada nemažą intrigą. J.Massenet opera „Verteris“ – vienas ryškiausių prancūzų lyrinės, kamerinės operos pavyzdžių. Ji buvo sukurta 1887–aisiais, remiantis garsiuoju Johanno Wolfgango Goethe's romanu „Jaunojo Verterio kančios“.
Jausmų paletė
– Ar spektaklio audinys po metų pertraukos pakito? – po repeticijos LŽ teiravosi Edgaro MONTVIDO, už Verterio vaidmenį šiemet apdovanoto „Auksiniu scenos kryžiumi“.
– Man didžiausias pasikeitimas tai, kad dainuosiu su naująja Šarlote – A.Grigorian. Asmik yra itin charizmatiška. Kitas charakteris, kita spektaklio spalva. Apskritai, man pasisekė su abiem scenos partnerėmis: dainuoti su Liora ir Asmik yra didžiulis džiaugsmas. Prabėgo metai, kai kurias vaidmens detales buvau primiršęs. Tačiau pastatymo audinys liko tas pats. Neturėjome daug laiko repetuoti, tad ir pakeitimams nebuvo laiko. Pertrauka – sveikas dalykas: nuodugniau apmąstai vaidmenį, išsigrynina sumanymai, idėjos, labiau subręsti pats. Man šis pastatymas labai patinka. Paprasta, minimalistinė scenografija, aktorių aprangoje dominuoja vos kelios, prislopintos spalvos. Todėl lengviau atskleisti personažų charakterius. Pati operos muzika labai graži, tad jokio išorinio blizgesio jai nereikia.
Be poros koncertų daugiau planų Lietuvoje šį sezoną neturiu. Tačiau jei pajusime, kad publika nori dar kartą išvysti „Verterį“, būtų kvaila jį imti ir uždaryti į sandėlį.
– Ką Verterio personaže radote sau, sakykim, „ilgesniam naudojimui“?
– O!.. Tai vienas spalvingiausių mano kurtų vaidmenų. Čia visa jausmų paletė: nuo lyrikos iki savinaikos. Kai kurios šio veikėjo charakteristikos ir man labai artimos. Pavyzdžiui, romantizmas, gamtos jausmas – iš jų semiuosi stiprybės. Verteris įsimyli Šarlotę akimirksniu. Galbūt iš pradžių tai aistra, kuri tik vėliau virsta meile. Tačiau šis nesuvaldomas romantikas įsimyli ne tik moterį, bet visa, kas ją supa – paveikslą, kurio centre yra ji. Verteriui sunku tramdyti savo jausmus ir jis kaip drugelis puola į ugnį. Esu pragmatiškesnis. Šis vaidmuo yra vienas sunkiausių tenoro repertuare. Jo atlikėjas nuolat būna scenoje ir beveik neturi laiko poilsiui.
Kitą diedą nedainuoja
– Kiek laiko po spektaklio dar gyvenate šiuo vaidmeniu?
– Tiesą sakant, jį repetuoti buvo kur kas sunkiau nei atlikti. Jei gali balsą tausoti – dainuoti tyliau, švelniau, tai slopinti jausmų – jokiu būdu. Pamenu, po repeticijų su Liora turėdavome bent dvidešimt minučių pabūti užsidarę, pasislėpę nuo visų ir vienas kito. Tačiau esame profesionalai ir būtų kvaila likti vaidmenyje ilgiau. Tad nusileidus uždangai, nusivalius grimą tau lieka tik nuovargis, tam tikra dvasinė tuštuma, nes per vakarą viską išdaliji žiūrovams. Dėl šios priežasties rytojaus dieną niekada nedainuoju. Turi pailsėti ne tik balsas, bet ir jausmai, galiausiai, nervai. Tai ypač svarbu atliekant Verterio vaidmenį.
– Ar pastaruoju metu teko vėl vartyti J.W.Goethe's romaną?
– Perskaičiau jį keletą kartų. Tai būtina kuriant vaidmenį. Jei esama literatūrinio šaltinio, juo visuomet naudojuosi.
Namai – filosofinė sąvoka
– Kitas klausimas – aliuzija į seniau išsakytą jūsų aforizmą: ar jau atsirado pasaulyje miestas, kuriame turite nuolat lankomą kavinę?
– (Juokiasi) Yra pora.
– Išduokite, kur?
– Aišku, mano namais dabar tapo Londonas. Ir Vilniuje aplankau keletą vietelių. Nemažai teko dirbti Lione ir dar teks. Turiu ir ten. Dažnai dainuoju Amsterdame. Tad geografija platėja, miestų daugėja. Ir visuose randu sau mielų erdvių.
– Tačiau yra dvi išskirtinės pasaulio vietos: tai – Londonas ir Kaunas. Ar ne?
– Taip, Londonas ir Lietuva. Taip pat stengiuosi kuo dažniau apsilankyti savo namelyje Pietų Prancūzijoje.
– Kai skaitai rašinius apie jus, nejučia susikuri nuolat keliaujančio ir namų ieškančio E.Montvido įvaizdį.
– (Juokiasi). Žinote, nuolat sakau, kad namai man yra gana reliatyvi ir labiau filosofinė sąvoka. Galbūt prasilenksiu su lietuviška tradicija, tačiau gyvenime jų turėjau net keletą. Tokia mano profesijos, darbo specifika: dažnai keliauju ir per pastaruosius dvejus trejus metus namie praleidau tik trečdalį laiko. Daugumai tokia gyvensena atrodys vargiai įmanoma, tačiau taip yra ir turiu su tuo susitaikyti. Kita vertus, nevargina buitis, nes jos nedaug. Papiktinsiu kai kuriuos skaitytojus: išsiurbti kambarius, nuvalyti dulkes man yra didžiausiais malonumas, nes nereikia to daryti dažnai. Mano gyvenimas yra apsaugotas nuo rutinos, tačiau ne nuo sunkumų.
Į sandėlį neuždarys
– Ar Škotijos nacionalinė opera – nuolatinė jūsų darbovietė?
– Ne, tik viena iš jų. Šiame teatre vaidinau vienuolikoje „Meilės eliksyro“ spektaklių. Sutartis jau baigėsi ir dabar važiuosiu į Bordo operą Prancūzijoje. Ten bus rodomi penki „Užburtosios fleitos“ spektakliai. Kai jie baigsis, trauksiu toliau. Vieno teatro, į kurį sugrįžčiau, neturiu. Nuo 2004–ųjų porą metų buvau nuolatinis Vokietijos Frankfurto operos solistas. Tačiau visas mano darbas jau kelinti metai grindžiamas kontraktais.
– Ar lietuvių publika šiomis dienomis matys paskutinius „Verterio“ spektaklius?
– Šį sezoną – taip. Neturėsiu progos sugrįžti. Be poros koncertų daugiau planų Lietuvoje šį sezoną neturiu. Tačiau jei pajusime, kad publika nori dar kartą išvysti „Verterį“, būtų kvaila jį imti ir uždaryti į sandėlį.
– Kokie nauji darbai jūsų laukia?
– Žvejo vaidmuo Igorio Stravinskio operoje „Lakštingala“. Visi kiti vaidmenys jau buvo dainuoti anksčiau: Lenskis operoje „Eugenijus Oneginas“, Taminas „Užburtojoje fleitoje“. Lione laukia koncertinis Nikolajaus Rimskio–Korsakovo operos „Mozartas ir Saljeris“ atlikimas. Man teks Mozarto partija.
