Į Biržus įvairiomis progomis neretai užklystantis kaimyninės Pasvalio žemės žmogus, vienas geriausiai vertinamų dabartinių Lietuvos poetų, eiliuojantis tiek bendrine kalba, tiek tarmiškai, šįsyk per Lietuvą keliauja turėdamas konkretų tikslą – propaguoti tarmių vartojimą.
Kaip žinoma, LR Seimas, siekdamas tarmes populiarinti, išlaikyti jų gyvastį bei vartojimo tradicijas, 2013-uosius paskelbė Tarmių metais. Oficialiai jie pradėti sausio 5 d. Raudondvaryje. Čia kasmet vyksta tarmiškos kūrybos konkurso baigiamosios šventės.
Renginys pilyje – Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojų parengto ir vykdomo projekto „Tarmėse – tikroji kalbos gyvastis“ dalis. Vakarą tarmiška šnekta pradėjusi literatė, bibliotekos vyr. metodininkė Liuda Prunskienė susirinkusius įspėjo, kad tarmėms skirtame renginyje ir bus kalbama tik tarmiškai (Biržai ir Pasvalys priklauso tos pačios didelės rytų aukštaičių panevėžiškių tarmės šiaurinei patarmei, tačiau abi šnektos turi skirtumų – aut. ast.).
Renginio vedėjos L.Prunskienės sąlyga pasvališkio svečio, nors senokai įsišaknijusio sostinėje, bet su šeimynykščiais tebebendraujančio tik gimtąja šnekta (poeto žmona Alma kilusi iš to paties Pasvalio krašto), nėmaž nesuglumino. Užtat patiems renginio organizatoriams ir svečiams, užsibrėžusiems bendrinės kalbos bent jau vakaro metu nevartoti, siekinys pasirodė besąs ne taip arti, kaip įsivaizduota. Po vakaro L. Prunskienė tik skėsčiojo rankomis nesupaisydama, kokiuose atminties užkaboriuose susislepia tuokart geriausiai pritinkantys prigimtinės tarmės žodžiai.
V. Braziūną įvairiuose renginiuose lydintis, fotografuojantis ir filmuojantis biržietis menininkas, poeto kolega ir bičiulis Alis Balbierius neslėpė, kad tarmiškai kalbėti nemokąs. O ir ne vienas, po renginio namo pargrįžęs ir visa apsvarstęs, tikriausiai patyrė, kad dažnai jau tik įsivaizduojąs galįs be priekaištų, nesuklupdamas kalbėti savąja tarme.
Deja, dažnąsyk iš įsivaizduojamo tarmės rūmo telikę apgailėtini griuvėsiai. Kas mano kitaip, teperskaito bent vieną talentingai parašytą, fonetiškai transkribuotą (lingv. transkripcija – tikslus kalbos garsų užrašymas pagal tarimą – aut. past.) tekstą. Pavyzdžiui, trumpą V. Braziūno eilėraštį iš poezijos rinkinio, parašyto aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme „Saula prė laidos“ (2008) : so sava tarmės’ siauròk gal’ nebaisė tol’ novažiuočio / a kor man’ važiuot’, ka vyskas galvõ, kas tykэr / vyskas prė Svàles’, vadynkiom dėdiongэ, žiočiu / rymu arymэ nedėngė ė rytmэ so ryta postykэl. Paprasta?
Tiesa, sociolingvistiniai tyrimai, kuriuos atlieka Vilniaus universiteto prof. Meilutė Ramonienė (beje, V. Braziūno kraštietė) ir kt., rodo, kad tarmiška kalba Lietuvoje daugeliui vis dar asocijuojasi labiau su kaimo pirkia nei su ištaigingu rūmu. Štai dr. Loretos Vaicekauskienės tyrimas atskleidė, kad net tuo atveju, kai atviroji tapatybė yra ryški – oficialiai teigiama, kad gimtoji tarmė žmogui yra miela ir labai reikalinga, – paslėptųjų nuostatų eksperimentai (kai žmonės mano, kad yra tiriamos ne kalbos, o kalbėtojai) rodo, jog, vertinant asmens savybes, Lietuvoje tarmė nuvertinama.
Tarmiškai kalbantis žmogus apibūdinamas kaip mažiau protingas, vangiau siekiantis tikslo, ne toks „kietas“ kaip bendrinės kalbos arba Vilniaus kalbos atstovas. Tačiau lingvistinių tyrimų rezultatai, anot V. Braziūno, nėra liūdni – tarmes yra išlaikęs ir jas vartoja nemažas procentas Lietuvos gyventojų.
Korespondentei pasidomėjus, kodėl tarmiška kūryba Lietuvoje tiek literatūrologų, tiek ir skaitytojų vertinama gana atsargiai, poetas mintijo, kad kiekvienas kūrėjas intuityviai ieško savitumo bruožų, bendrystės pajautos. Būtent per savąją tarmę kūrėjas pajutęs bendrystę su baltais (a. a. Gintaras Beresnevičius V. Braziūną vadino baltų prokalbės poetu – aut. past.).
Dalyvaudamas „Panevėžio literatūrinėse žiemose“ poetas pastebi, jog būtent tarminiai skaitymai dabar sutraukia didžiausią auditoriją, neišskiriant nė kolegų rašytojų, iš kurių sulaukiama ir labai gražių reakcijų. Štai kartą poetas Gintaras Patackas, esą irgi norėdamas išsiskirti, viešai samprotavo, kodėl jo gimtąja tarme negalėtų tapti Žaliakalnio (vienas didžiausių Kauno gyvenamųjų rajonų – aut. past.) šneka. V. Braziūnas džiaugėsi, kad be jo Lietuvoje puikią tarmišką poeziją kuria žemaičiai – poetas, knygų redaktorius Justinas Kubilius ir literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė, aukštaičių uteniškių tarme jaukių eilėraščių parašo Regina Katinaitė-Lumpickienė. O grafomanija, anot svečio, yra grafomanija – jos po jokia tarme nepaslėpsi.
Renginio vedėjai pasmalsavus, ar poezijos vaizdiniai yra išaugę iš vaikystės patyrimų, tėviškės gamtos, gimtosios sodybos, poetas patvirtino, jog kiekvieno Gyvybės, Pasaulio medis yra išaugęs vaikystėje. Grumstas, keliukas ar kt. – viskas iš gyvenimo, viskas eilėraščiuose atgimsta su pirminiais – ne gimtinės – vaizdiniais (archetipais – aut. past.). Tačiau, anot svečio, intymių dalykų garsiai nepasakysi (tarsi pritardamas poetui, jo kalbėjimo užsispyrusiai negarsino ir mikrofonas), o savo krašto svėrė ar durnaropė visada mieliau už kur nors regėtą begalinio gražumo – atvirukinį – vaizdą, nesukeliantį ryškesnių emocijų. (Beje, V. Braziūno poezijos tyrinėtojai sako, kad, norint suvokti autoriaus kūrybą, būti literatūrologu nepakanka – reikia išmanyti etnologiją ir lingvistiką.)
Susirinkusiems muzikinę staigmeną pateikė „Saulės“ gimnazijos folkloro ansamblis „Saulala“ (vad. N. Kaulinienė), sudainavęs net kelių Lietuvos regionų tarmėmis. Svečias nesivaržydamas pritarė jį sužavėjusiems gimnazistams. Dainingoje šeimoje užaugęs, vėliau dainavęs studijų metais, V. Braziūnas prisipažino, jog labai kankinasi, kai negali kartu su visais dainuoti. Mat liaudies dainų, nors jų yra įvairių, prigimtis ne koncertinė – žmonės seniau dainuodami gyveno.
Į klausimą, kodėl Lietuvoje įsitvirtinęs neigiamas požiūris į tarmes, svečias atsakė, kad taip yra ne visur. Gražų pavyzdį poetas parsivežė iš Skuodo, kur jam tekę dalyvauti poeto Stasio Jonausko jubiliejiniame vakare. Pasak V. Braziūno, prieš vakarą, jo metu ir po renginio jis nugirdęs vos keletą bendrine kalba ištartų žodžių. Taigi tarmės vartojimas, poeto įsitikinimu, pirmiausia priklauso nuo žmogaus savivokos. Svečias nemenkino bendrinės kalbos reikšmės, tačiau sykiu retoriškai klausė, kodėl tarpusavyje negalime kalbėtis tarmiškai, jeigu esame tos pačios bendrijos žmonės.
Antrindamas Umberto Eco, svečias tvirtino, jog skirtumo tarp tarmės ir kalbos nėra – kiekviena tarmė yra kalba. Todėl Tarmių metus reklamuojantis TV klipas, kuriame teigiama, kad mes turime dvi tarmes, jam juokingas.
„Aš galiu sakyti, kad mes turime dvi kalbas. Kas įrodys, kad yra kitaip?“ – susirinkusių klausė kalbos dalykus išmanantis poetas ir vertėjas. Ir čia pat pateikė serbų bei kroatų pavyzdį. Pastarųjų kalbų skirtumai, anot V. Braziūno, menkesni už Pasvalio ir Biržų tarmių skirtybes. Nuostabos vertas faktas, kad mažytėje Lietuvoje kalbinių skirtumų yra neįsivaizduojamai daugiau negu milžiniškose slavų ar germanų teritorijose.
Poetas kviečia stebėtis ne mūsų tarmių silpsmu, o tuo, kad mažame plotelyje, kur upės lengvai perplaukiamos ir miškai nesunkiai pereinami (nėra teritorinės izoliacijos), jos gyvuoja metų metus. V. Braziūnas daro prielaidą, kad ši kalbos įvairovė andainykščiams jos vartotojams buvusi ypač svarbi, esmiška. Deja, tų skirtybių ištakos, priežastys, pirmykštė reikšmė ir šiandien tebėra didelė mįslė.
„Kad įvairovė džiugina, žinojo dar Antikos žmonės. Vadinasi, kalbos įvairovė yra vertybė“, – mintija svečias, sykiu prisimindamas, jog sovietmečiu, įsigalėjus „demokratiniam centralizmui“, bet kokiai įvairovei erdvės būta nedaug. Mažųjų Sovietų Sąjungos tautų kalbas anuomet gožė visiems privaloma „didžiosios tautos“ (rusų) kalba. Iš mažų tautų kalbų (jau nekalbant apie tarmes) šaipytasi, kurti anekdotai (pvz., apie čiukčius), brukti jas marinę slavizmai, dirbtinės konstrukcijos, grubūs vertalai.
Lietuvoje ėmus vis plačiau vartoti anglų kalbą, lietuvių kalbai vėl iškilo grėsmė. Kalbos erozija, pasak prityrusio filologo, poeto ir vertėjo, prasideda nuo sintaksės. V. Braziūnas sakosi neretai kviečiamas į įvairius konkursus, kur tenka skaityti jaunų žmonių rašinius. Tai, ką juose randa, poetą ne juokais baugina. Anglų sintaksės išvešėjimą mūsų kalboje svečias vadina kalbos vėžiu.
Kiekvienas filologas žino, kad tarmiškai nuo vaikystės kalbantis žmogus destruktyviai įtakai pasiduoda kur kas sunkiau, nes puikiai jaučia savo tarmės, kalbos intonacijas. Tarmės intonacija, anot V. Braziūno, yra pats gražiausias dalykas, kurio nesugadina nei skoliniai, nei barbarizmai.
Renginiui baigiantis, svetys itin lakoniškai pristatė naujausią savo poezijos knygą „Fontes amoris“ (ši jau aštuoniolikta), dar sykį visiems priminęs, kad knygas geriau skaityti, užuot apie jas kalbėjus. Vis dėlto perskaitęs keletą eilėraščių (tarmiškų – taip pat), poetas sugrįžo prie to, nuo ko ir pradėjęs – tarmių.
Nors V. Braziūnas neabejoja, jog vien aistringais pamokslais ne kažką tepasieksi, visgi viliasi, kad Tarmių metų renginiai žmonėse pasės bent mažų grūdelių, kuriems sudygus, galbūt išaugs gražūs želmenėliai. Anot didelio lietuvių kalbos mylėtojo V. Braziūno, išlikti tarmės gali tik atsparių žmonių lūpose.