Renginio vedėja, idėjos įgyvendintoja Rasa Kochanauskaitė Raižienė 15min papasakojo, jog Airijoje nuo 2009 metų organizuojami „Lyrikos Vakarai“, o pandemijos metu vyko Nojaus (Dariaus Milerio) virtualūs koncertai, poezijos valandėlės. Teatras Alternatyva Alternatyvai kūrė laidą „Tiltas“.
„Kartu su Dariumi įgyvendinome fantastiką projektą sujungusį lietuvius poetus visame pasaulyje - Virtuali poezijos kelionė. Tad natūraliai norėjosi gyvo renginio. Kadangi „Poezijos pavasarį“ pas mus visada atveža poetai Lietuvos, norėjosi sukviesti būtent poetus, kurie gyvena ir kuria čia, tarp mūsų. Kovo mėnesį viename renginyje su Dariumi pasidalinime šia idėja su LR ambasadoriumi Airijoje Marijumi Gudynu. Jis šią idėją palaikė ir iš karto ir pasiūlė organizuoti ambasadoje. Noriai prisijungė atlikėjai ir rėmėjai - VP Flowers, Dublin duona, Cakes by Renata“, - pasakojo Rasa.
Poezijos šventėje poeziją skaitė ir dainas dovanojo poetas Valdas Kišūnas, bardas Jonas Kriauklys, jo žmona ukrainietė poetė Nadja Postemska, airių poetas Jack O’Sullivan ir Dalia Smelstoriūtė, rašytoja Egidija Vaitkienė (Junda Vaitkė) iš Monaghano. Dublino lietuviai pirmą kartą išvydo poetę Danguolę Sendriutę ( Šiaurės Airija ) ir rašytoją Svajūną Sabaliauską (Dundalk).
Pasak Rasos, daugelį dalyvių nustebino Darius Mileris Nojus, šįkart pasirodęs ne tik kaip dainininkas ir organizatorius bet ir kaip renginio vedėjas.
„Poezija man tarsi širdies daina, sielos šventė (kaip sakoma viename iš mano eilėraščių) gyvenimo būdas. Aplinkoje randu, bet turbut priklauso nuo sutiktų žmonių, jų vidinio pasaulio grožio ir gyvenimiškų situacijų. Esu laiminga gyvendama tarp Airijos lieruvių, nes jie ypatingi - visada žavi ir stebina savo talentais, savo nuoširdumu savo tikru nesuvaidintu žmogiškumu ir meile Tėvynei”, - prisipažino R. Raižienė.
Lyrinis herojus yra kūrėjas
Paklaustas, kas yra poezija, vienas iš renginio organizatorių Darius Mileris atsakė: „Man poezija tai - pašaukimas, sielos kalba ir vidinis balsas, kuris visada kartu. Tai - realybės personifikacija ir mano dainų lyrika, kuri įprasmina mano gyvenimo kelius ir darbus. Lyrinis herojus savo eilėse dažnai būnu aš pats, matau vaizdus, kuriuos skubu užrašyti, dalindamasis savo tiesa, atsiverdamas, ką jaučiu, kokį matau pasaulį, ieškodamas savęs geresnio, stipresnio ir tikresnio realiame gyvenime“.
Renginyje dalyvavusi Junda Vaitkė įsitikinusi, jog „Airijoje labai daug lietuvių, daug kūrybingų žmonių, dėl to tikiu, kad šis, pirmasis, poezijos pavasaris taps gražia tradicija. Tik labai norėtųsi, kad apie jį būtų išgirsta ir už Dublino ribų, kad žmonės jungtųsi, burtųsi, jaustųsi laukiami. Poezija yra visur, jos nereikia ieškoti jokioje ypatingoje vietoje - ji aplink mus, nebūtinai tradiciškai sueiliuota, bet kiekvienoje mūsų gyvenimo akimirkoje. Poeto, rašytojo užduotis yra pažadinti tą poeziją žmoguje, atverti jam akis, priminti apie jo primirštus jausmus, priversti stabtelti, įsiklausyti. Aš pati savo galvoje eiliuoju nuo pat vaikystės, nors labiau linkstu prie ilgosios distancijos rašymo. Šiemet užbaigiau savo antrąjį romaną, bet jame poezijos yra nei kiek nemažiau nei pirmajame. Ji nesueiliuota, bet justi visur”.
Poezijai nebūtini rimai
Vertėja Dalia Smelstoriūtė, verčianti poeziją į lietuvių kalbą, 15min sakė: „Kad aš žinočiaum kas ta poezija - pasakyčiau, neslėpčiau. Gal nuo nuotaikos priklauso? Kai kada ji gyvenime yra, bet dažnai nebūna... O gal nuo akinių ant nosies - matai arba nematai...
Man poezija gal nebūtinai rimai, nors gražu, kai rimuojasi eilutės, pvz. „gražus - dangus...“ Bet va išgirsti dažnai girdimus žodžius „dangus toks žydras žydras“ ar „ir vėl dangus apniuko“ ir jau suklusti, jau kūnas pasiruošęs išeiti į kiemą pasižvalgyti, užsikabinęs po nosim šypseną.
Man gal svarbiau ritmas - kai tave čiumpa ir neša: „Mano dienos kaip šventė - kaip žydėjimas vyšnios“ *. Ar staiga, kai nei iš šio nei iš to valsuoti užsimanai: „Supasi, supasi lapai nubudinti, / Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti,- / Skleisdami gaudėsį alsptantį, liūdintį, / Supasi, supasi lapai nubudinti.“
Poezija gal nebūtinai gražūs jausmingi žodžiai. Jauti ją, kai skaitai: „o ant palangės šaiposi suvytę apelsinai / kava iš Pietų Amerikos visai atsalusi...“
Gal tai greičiau nuostaba kitaip pamačius tave supantį įprastą, net kartais įkyrų pasaulį: „liepos viršūnėj / varnėnų susirinkimas / dalijasi pavasarį“
O gal tai tave kamuojantis klausimas, į kurį nerandi atsakymo - nei tu, nei kitas: „turistai su fotikais / vietiniai užkandžiauja / o ką aš čia veikiu?“ ir liūdna išvada „ėjau į tave / keturiasdešimt metų / ne tuo keliu“.
Gal tai atsidūsėjimas, malda už prisiimtą kaltę: „Kai saulę - / Jaunystės skaidrią saulę / Nešiojau savo širdyje, / Tą kitą saulę - / Dangaus liepsnotą saulę, / Kur dieną nuo nakties / Šviesos ir šilumos atsieja srautais, / Niekinau!“
Poezijos pavasaris sugrįš
Ambasadoje susirinkę poetai, klausytojai po renginio dar ilgai nesiskirstė. Gurkšnojo kavą, arbatą, vaišinosi saldumynais ir kalbėjo apie kūrybą. Renginys parodė, kad poezija gali vienyti, kad ji nepaseno ir yra reikliga šiame skubamčiame pasaulyje. Tad išsiskirstant buvo aišku: poezijos pavasaris į ambasadą sugrįš kitą pavasarį.
