Sovietmečiu sukurti, cenzūrą praėję tekstai skamba aktualiai ir mūsų dienomis. Tai ir istorinis lietuviškas momentas, ir amžinas lietuvio tylus sąlytis su pasauliu, griūvančiu ant žmogaus su vis kitokia išbandymų jėga… Taip ir Kukutis... Įžengęs į naujuosius laikus, dar skaudesnis, visas matantis, savo gelmėj išgyvenantis būties trapumą... Todėl: vakar ir šiandien...
Šv. Marcelijus yra sakęs: „Turiu kitą slaptą ar nuslėptą gyvenimą: fiziškai galiu pajusti vilkįs kailinius, nešiojąs sunkius batus, kuliamų šiaudų kvapą, iš aslos einantį molio šaltį koncerte, spektaklyje. Tą pojūtį tampausi po įvairiausias tarnybas, knygas, miestus ir šalis. Valkioju kaip šuo nutrauktą grandinę. Esu iš kito , jau nugrimzdusio pasaulio, iš alksnynų kaimo, klampių tėviškės pelkių. Turiu miestą ir turiu neapsėtos žemės, turiu du gyvenimus, dvi širdis ir dvi galvas – kūrybai ir darbui – kaip bažnyčia du bokštus.
Iš ten ir Kukutis, jo liūdnas karnavalas, sugėręs į save visą dvidešimtojo amžiaus sielvartą ir siaubą, tokiu skausmingu aidu atsimušantis į mūsų esamybę. Gyvas jo tyliai pašaipus ir vienišas žodis, klajojantis apie, šalia ir virš mūsų. Toks aiškus, kaip begalybė“.
