Savo filmais režisierius leidžia prabilti, atrodytų, viešo balso neturinčioms žmonių grupėms. Naujausiame filme „Iš Šiaurės“ („Of the North“), kuris bus pristatytas rugsėjo 2-3 d. vyksiančio festivalio „Loftas fest“ metu rodomoje „Nepatogaus kino“ naktyje, jis pasakos apie Arktyje gyvenančius inuitus. Jie visai neprimena romantiškai žvejojančių ir ledo iglu gyvenančių filmo „Nanukas iš Šiaurės“ personažų.
– Kinas – komandinė meno rūšis, bet Jūs dirbate vienas. Kurdamas filmus ne filmuojate, o naudojate (at)rastą medžiagą (found footage).
– Kai pradėjau domėtis kinu, supratau, kad jame yra viskas, ką mėgstu, – muzika, rašymas, fotografija. Taip pat supratau, kad savo idėjas galiu įgyvendinti būtent kine. Kurti kiną šiandien paprasta, praktiška, pigu, gali tai veikti nedarydamas žalos aplinkai ir visiškai vienas. Turiu daug draugų, bet dirbti mėgstu vienas. Man patinka, kai darbas tampa beveik ritualu, kai galiu save stumti iki tokios ribos, iki kurios niekas kitas eiti kartu nesutiktų. Galiu dienų dienas neišeiti iš savo studijos. Ten turi būti nuobodu, kad nuobodulys skatintų dirbti. Man smagu būti su draugais, tad kartu su kitais tikrai nieko nesukurčiau. Kuriu filmus vienas ir naudoju (at)rastą medžiagą, nes noriu išlaikyti atstumą tarp savęs ir filmo objekto. Negalėčiau eiti, skambinti į duris ir klausti žmonių, ar jie norėtų nusifilmuoti. Darbo metodas, kurį naudoju dabar, primena žiūrėjimą pro rakto skylutę, ir aš tuo mėgaujuosi.
Per 2014 metus žmonės sukūrė daugiau vaizdų nei per visą XX amžių. Sukūrėme jų tiek daug, kad net neturime laiko visko peržiūrėti. Nenoriu kurti jų dar daugiau ir palaidoti „vaizdų šiukšlyne“. Noriu kurti iš to, kas jau nufilmuota, ir pasiūlyti savitą strategiją, kaip tuos vaizdus perskaityti. Turėdamas tokį tikslą jaučiuosi laisvas, nes išlieku pašaliečiu kino industrijos pasaulyje. Neprivalau pirkti vis naujos technikos, stengtis, kad mano filmų anonsus rodytų didieji kino teatrai, o plakatai puoštų miesto gatves. Manau, kad ilgainiui poreikiai turi mažėti, o kino industrija veikia atvirkščiai – kuo labiau tau sekasi, tuo daugiau pinigų reikia tai sėkmei išlaikyti. Man tai neįdomu. Džiaugiuosi galėdamas filmus rodyti pasaulio kino festivaliuose, bet kartu noriu, kad jie būtų prieinami visiems nemokamai.
– Kaip ieškojote „Iš Šiaurės“ tinkamų vaizdų? Kokie buvo raktiniai žodžiai ar temos, pagal kuriuos juos atsirinkote?
– „Youtube“ paieškos lauke įrašau įvairius raktažodžius. Pirmas žodis, kurį įrašiau, buvo „Šiaurė“. Greit supratau, kad žodis, kuris man esminis ir nuo kurio prasidėjo filmo idėjos vystymas, inuitų inuktituko kalboje neegzistuoja. Tokio žodžio nėra, nes jiems jis neturi jokios reikšmės. Teko imtis kitos paieškos strategijos – įrašydavau visus žemėlapyje rastus Arkties regiono, Rusijos, Kanados, JAV, Norvegijos šiaurėje esančius miestelius ir kaimus. Taip patekau į ledo ritulio ir sniegamobilių pasaulį. Šie dalykai manęs nedomino, ieškojau giliau – eidavau į to žmogaus „Youtube“ kanalą ir žiūrėdavau, kokius kitus vaizdus jis įsidėjo. Taip atsivėrė durys į daug asmeniškesnį pasaulį – šeimos šventes, gimtadienius, muštynes, grojančius žmones, mažus vaikus, filmuojamas kates ir t.t.
– Tačiau tai begalė temų. Ar nustatėte kategorijas vaizdų, kuriuos atmesdavote?
– Vengiau itin daug peržiūrų surinkusių (viral video) ir paremtų (sponsored video) vaizdų, kurių gamybą finansuoja valdžia. Pavyzdžiui, Kanados vyriausybė stengiasi kurti idilišką šiaurinės šalies dalies paveikslą, esą inuitai gyvena puikiai, jie smagiai leidžia laiką, dainuoja, groja savo instrumentais, o valstybei smagu turėti naftos gręžinius ir kurti pelningą verslą. Iš tiesų taip prisidengdami jie piktnaudžiauja ir gamta, ir žmonėmis. Man įgriso ši propaganda. Norėjau sužinoti, kas slypi už sumeluoto paveikslo. Ieškojau ir vaizdų, kurių pats negalėčiau užfiksuoti, pavyzdžiui, naftos gręžinių. Jų filmuoti negalima, bet ten dirbantys vyrai draudimo nepaiso. Praleidžiu daug laiko ne tik žiūrėdamas „Youtube“, bet ir nagrinėdamas jau atrinktą medžiagą. Daug kartų viską apsvarstau, kad tai, ką pateiksiu žmonėms, būtų moraliai bei etiškai priimtina. „Iš Šiaurės“ atrinkau 400 valandų medžiagos ir iš jos sukūriau 74 minučių filmą.
– Ką pamatėte, pradėjęs ieškoti paslėpto Arkties paveikslo?
– Pamačiau tai, ką ir nujaučiau, bet tik dar liūdnesnę situaciją. Pamačiau žmones, kurie iš valdžios gauna daug pinigų, kad tylėtų. Kažkas sakė, kad geriausiais būdas nužudyti žmogų – mokėti jam už nieko neveikimą. Manau, kad tai gerai iliustruoja dabartinę padėtį Arktyje. Inuitai turi daug pinigų, bet nežino, ką su jais daryti, nusiperka brangiausių sniegamobilių, medžioklinių šautuvų, mini golfo aikštelių. Jiems reikia daug alkoholio. Tačiau filmas ne apie tai, kad 2015 m. 30 procentų inuitų priklausomi nuo alkoholio. Pavadinčiau „Iš Šiaurės“ moksline fantastika (science fiction), nors jame galima įžvelgti socialines problemas, žmogaus teisių klausimą. Gal pažiūrėję „Iš Šiaurės“ rasime atsakymą, kokia bus mūsų ateitis. Mano filmas – lyg įspėjamasis ženklas. Vaizdus, kuriuos naudoju, žmonės įdėjo patys, jausčiausi nesmagiai filmuodamas tokias situacijas. Tiksliau, net nefilmuočiau. Jei būčiau nuvykęs ten su kino kamera, į mane būtų žiūrima kaip į pašalietį, ir panašių situacijų gal nė nenutiktų. Antra, filmuoti, kaip vyrai vartoja alkoholį ir vėliau jiems pasidaro bloga, būtų per didelis išnaudojimas. Bet jie tai nufilmavo patys, įdėjo į internetą, juokiasi tai darydami ir todėl medžiaga tampa priimtinesnė. Svarbu, kad kūriau filmą apie žmones, filmuojančius save. Tame yra etnografijos, antropologijos, bet ir technologijų poveikio žmogui istorijos. Kaip mes elgiamės ir kaip save pateikiame internete ir išmaniuosiuose telefonuose.
– Ar žmonės, kurių medžiagą panaudojote, žino, kad tai atsidūrė Jūsų filme?
– Inuitai nesureikšmina nuosavybės. Jei turi motociklą, bet draugui jo reikia labiau, – duodi draugui. Tai galima pritaikyti autorinėms ir intelektinėms teisėms. Jie nufilmavo, įdėjo vaizdus, o tu daryk, ką nori. Vaizdai iš mano gyvenimo, bet man jie nebepriklauso, nes tapo interneto dalimi. Taip atsakė beveik visi, kuriuos man pavyko surasti. Dalis jau matė filmą, džiaugėsi ir sakė, kad „čia esame mes ir mūsų realybė, ačiū, kad rodai tai pasauliui. Viskas nėra taip gražu, bet mes vis tiek šypsomės.“ Tikrai žinau, kad filmas juos prajuokino, nes inuitai mėgsta iš savęs pasijuokti.
– Kaip keičiasi nufilmuotų vaizdų prasmė, kai juos įtraukiate į filmą?
– Vaizdai yra apgaulė. Vaizdas gali būti tiesa arba melas, teisingas arba neteisingas. Bet ne man spręsti, ar pasirinktas fragmentas yra tiesa, ar ne, tikras jis ar suvaidintas. Reprezentacijų ir simuliakrų pasaulyje stengtis išlikti objektyviam – neteisinga strategija. Kruopščiai rausiausi interneto lobynuose, kad surasčiau visus vaizdus, net atrodo, kad pats visur dalyvavau ir esu vienas jų. Tai labai vyriškas filmas, nes mažai moterų į internetą kelia Arkties vaizdus. Jaučiausi vienas iš brolijos narių, todėl jų teisti negalėjau, atvirkščiai – pradėjau suprasti. Tikiu, kad naudodamas jų sukurtus filmukus turėjau galimybę pažinti juos asmeniškiau nei kad būčiau nuvažiavęs ten filmuoti ir taip perkurti jų realybę. Kamera yra jų gyvenimo dalis, aš kuriu filmą apie juos, filmuojančius save. Žmogus nori bendrauti, dalintis mintimis ir idėjomis, norime dalintis ir savo gyvenimo vaizdais, jais bendrauti. Dabar gyvena bene pirmoji vaizdais bendraujančių žmonių karta. Man įdomu, kaip tai keičia pasaulį. Žinoma, keičiasi ir vaizdų prasmė, nes juos pateikiu kitame kontekste. Bet tai ir yra mano tikslas.
– Kada (at)rasta medžiaga tampa kinu?
– Ne vienas režisierius pastarąjį dešimtmetį yra sakęs, kad kinas mirė. „Jei kinas mirė, tai kur jis palaidotas?“ – klausiu aš. Kinas yra visur, jį įtraukiame į savo kasdienybę ir asmeninį gyvenimą. Mes kaip išprotėję filmuojame ir fotografuojame save. Kodėl? Mano užduotis – surinkti šias užfiksuotas akimirkas ir jas sujungus atgaivinti kiną. Esu tiesiog pamišęs dėl tų gyvenimo gabaliukų, turiu kantrybės dienų dienas juos žiūrėti ir ieškoti tinkamo vaizdo. Tokio, kuris užburia, hipnotizuoja ir nuo kurio negali atitraukti akių. Kartais jaučiuosi lyg vienintelis žmogus, matęs vieną ar kitą fragmentą. Esu vaizdų archeologas, leidžiantis jiems mane vesti ten, kur jie nori. Nors jie visada susiję su kinu, bet juo tampa tik tada, kai randamas raktas, kaip suteikti jiems dar vieną prasmę.
– Filme dažnai keli garsai iš skirtingų šaltinių skamba vienu metu. Kokia buvo garso idėja?
– Garsas filme naudojamas kaip sujungiantys vaizdus klijai. Manau, kad be muzikos filmas tiesiog būtų „Youtube“ kompiliacija, kurios prasmę ir logiką suprasčiau aš vienas. Muzika yra inuitų gyvenimo dalis, beveik kiekvienuose namuose yra instrumentų, jie daug groja ir dainuoja. Mačiau daug vaizdų, kur inuitai perdainuoja populiarias dainas. Jie ypač mėgsta „The Beatles“, Lady Gagą ir „Metallica“. Mano galva, pati paveikiausia filmo akimirka, kai žiūrovai girdi inuitų gerklinį dainavimą, kuris hipnotizuoja ir leidžia priartėti prie tų žmonių.
– Filmo vaizdus kūrė kiti žmonės, tačiau Jūs juos atrinkote, sudėliojote atitinkama seka ir parinkote garsą. Ar nebaisu, kad žiūrovai filmą interpretuos kitaip, nei sumanėte?
– Žinoma, rizikos yra, ir gana baisu. Bet nejaučiu didelės atsakomybės, nes žinau, kad tai ne paskutinis filmas apie Žemės gyventojus, į kurį turėtų būti sudėta svarbiausia informacija. Filmus įsivaizduoju kaip gėles – jų daug ir jos visos gražios. Mano filmas – tik vienas iš daugelio. Nepatikėsite, kiek daug filmų sukurta apie inuitus, bet visi atrodo tarsi tas pats vienas, nes siekia papasakoti „visą tiesą“ apie šiuos žmones. Dažniausiai tokie filmai klysta. Aš nesiekiau papasakoti „tiesos“. Manau, kad pavyko kažkiek prie jos priartėti, jei „tiesa“ apskritai yra. „Iš Šiaurės“ – filmas ne tik apie inuitus, jis kalba ir apie alkoholizmą, smurtą artimoje aplinkoje, žmogaus ir gamtos santykį, mūsų praeitį, dabartį ir ateitį.
Primename, kad festivalio „Nepatogus kinas“ bendruomenės nariai bilietus į visus mokamus „Loftas fest“ renginius gali įsigyti su 50 proc. nuolaida.
Šiemet „Loftas Fest“ festivalis vyks rugsėjo 2-3 d., menų fabrike „Loftas“, Vilniuje. Be gausios kino programos, festivalio lankytojų taip pat lauks net keturios muzikos scenos, įspūdingi menininkų pasirodymai ir instaliacijos, cirkas ir daug kitų pramogų.
Daugiau informacijos apie festivalį: www.loftasfest.lt
