„Tądien vyks be galo svarbūs oficialūs minėjimai, tačiau mums kilo idėja, kad ši sukaktis būtų minima ne vien politikų, tremtinių ar jų palikuonių susibūrimuose, – sako viena iš renginio iniciatorių Živilė Kropaitė-Basiulė, neseniai pasirodžiusios knygos „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ (išleido BALTO leidybos namai) autorė. – Skaudūs Lietuvos istorijos įvykiai, dabar iš dalies atsikartojantys Rusijos užpultoje Ukrainoje, formavo mus kaip tautą, lėmė mūsų tapatybę, tad ir minėti juos turime ten, kur gyvename savo kasdienį gyvenimą – prie tiltų, per kuriuos kasdien einame ar važiuojame, prie žaidimų aikštelių, upių, kiemų.“
Į vis girdimus padūsavimus, kad jaunimo nedomina renginiai tremties tema, ji turi atsakymą: „Gal pabandykime juos padaryti įvairesnius, kartais ir paprastesnius – susitikime, pasikalbėkime, pasijuokime ir paverkime. Mums labai norėtųsi, kad mažiau įprastas formatas padėtų patraukti jaunesnę auditoriją.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido leidykla „Aukso žuvys“) autorius, įsitikinęs, kad svarbios istorinės sukaktys turi ne tik priminti praeitį, bet ir kelti bendražmogiškus klausimus čia ir dabar. 1940-ųjų birželio viduryje Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, po metų birželio 14-ąją sovietai ėmė vykdyti pirmuosius gyventojų trėmimus, tą pačią vasarą naciai pradėjo masines Lietuvos žydų žudynes. „1940-ųjų ir 1941-ųjų birželio įvykiai mus sukrečia ir įaudrina, tačiau kai kurių atsakymų vis dar ieškome, o gal net ir vengiame, – pripažįsta Norbertas Černiauskas. – Todėl bet koks išsikalbėjimas stiprina mus kaip bendruomenę ir uždaro kelius propagandai, manipuliacijoms, radikalioms interpretacijoms.“
Iki šiol renginiams nenaudota erdvė po Zarasų tiltu, jungiančiu Užupį ir Paupį, autoriams turi daug simbolinių prasmių. Automobilių ūžesys primena praeities skaudulius ir neleidžia užsimiršti, šalia tekanti upė simbolizuoja gyvybę, jos trapumą ir begalybiškumą, o gyvuojantis miestas – namus, tėvynę ir įprastumo džiugesį.
Patiltėje vyraujanti nešvara, šešėliai ir dulkės – daug arčiau sąlygų, kuriomis kalėjo, buvo deportuojami ir gniuždomi žmonės, nei sterili kasdiena, kur įprasta rengti proginius minėjimus. Be to, tai artima realybei, kurią dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje išgyvena milijonai brolių ukrainiečių: slėpimasis metro stotyse, griuvėsiuose ir net XXI amžiuje atsinaujinusios tremtys. Šis tiltas per Vilnią, jungiantys Paupį ir Užupį, turi ir dar vieną simbolinę prasmę: Zarasai svarbūs abiejų autorių knygose – šio miesto tardymo izoliatoriuje kalėjo Živilės herojė, jos močiutė Ona Butrimaitė-Laurinienė, o Norbertas primena, jog 1940-aisiais čia kilo ateities ežerų ir pušynų kurortas, bet jo plėtrą nutraukė okupacija.
Į pagalbą renginio sumanytojai pasitelkė ir žurnalistę Aistę Plaipaitę, jos senelis amžinatilsį Pranas Plaipa – politinis kalinys. Pokalbio atmosferą padės sukurti Aistės atliekama „Partizanų baladė“ pagal Kazio Bradūno eiles.
Renginyje galėsite įsigyti abiejų autorių knygų. Visas pelnas bus skiriamas Ukrainai.
Išgyventi birželį: knygų „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“ ir „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ autorių Živilės Kropaitės-Basiulės ir Norberto Černiausko pokalbis – birželio 14 d. 19 val. po Zarasų tiltu Vilniuje.
Renginio nuoroda feisbuke yra čia.