V.Balkūnas 10 metų dirbo dienraščio fotožurnalistu, o šiuo metu yra naujienų portalo 15min Tyrimų skyriaus fotografas. Jo nuotraukose – tikras gyvenimas: gaisrai, avarijos, kariniai konfliktai, pabėgėliai. Pernai fotografas kartu su pabėgėliais nukeliavo visą kelią nuo Sirijos sienos iki Vokietijos.
Departamente eksponuojamose nuotraukose – ir pabėgėlių, ir Lietuvos žmonių gyvenimo akimirkos. Pasak V. Balkūno, jam maloniau fotografuoti tamsesnes socialines temas – kriminalinį pasaulį, gaisrus, narkomanus, varguomenę: „Tas gyvenimas yra tikras, nenulaižytas, pamatai tikrus žmones ir vaizdą. Tai ne Seimas ar vakarėliai, į kuriuos susirenka žmonės su dirbtiniais veidais.“
V.Balkūnas fotografavo karo veiksmus Ukrainoje prie Donecko oro uosto, mėnesį praleido Afganistano kalnuose su kariais, buvo Kosovo taikos palaikymo misijoje, už poliarinio rato, fotografavo alpinistus, speleologus ir kt. „Niekada netikėjau, kad dirbdamas Lietuvoje galėsiu fiksuoti svarbius pasaulio įvykius ir karinius konfliktus. Dabar ne tik tikiu, bet ir tuo gyvenu. Nes galiu fotografuoti migrantus Graikijoje, dirbti Ukrainos karo pirmosiose linijose, pranešinėti iš Belgijos apie teroristų surengtas atakas...“ – sakė fotografas.
„Fotografuodamas pabėgėlius, mačiau visko. Nėra tik juoda ar balta. Kiekvieną žmogų reikia vertinti atskirai. Daugelis jų sako netiesą, o tų tikrųjų pabėgėlių yra nedaug, geriausiu atveju trečdalis, – pasakojo V.Balkūnas. – O fotografuodamas avarijas, gaisrus, karus, pabėgėlius, supratau vieną, kad didžioji dauguma mūsų nesuvokiame, kokie esame laimingi, turtingi ir kaip gerai gyvename. Išties mūsų skundai atrodo juokingi ir apgailėtini, kai pamatai ką tenka ištverti kitiems... Gyvendami savo dėžutėse mes tampame išlepę, nesugebame suvokti pasaulio ir įvertinti tikrojo – čia ir dabar turimo turto: ramybės, taikos, sveikatos, artimų žmonių, savo galimybių ir daugybės kitų dalykų.“
Kas, fotografo nuomone, yra svarbiausia gyvenime? „Yra toks skautų šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui“. Jis man labai prie širdies. Tik mano dievas yra kiek kitoks. Tai – gamta. Ir jeigu šūkį skaitysime kiek pakeistą „Gamtai, Tėvynei, Artimui“ – čia bus sudėta mano vertybės ir tai, kas svarbiausia mano gyvenime,“ – sakė V.Balkūnas.
Pasak V.Balkūno, fotografija – jo hobis nuo vaikystės: „Juo mane užkrėtė sesė, kuri vėliau metė šį užsiėmimą, o aš jame pasilikau. Pradėjau standartiškai kaip dauguma – nuo juostų, CMEHA fotoaparato. Pirmą juostą išryškinau savo jėgomis, berods būdamas šeštoje klasėje. Po keliolikos metų mėgėjiško darbo ir įvairios patirties gyvenime, pagaliau pasiekiau savo svajonę.“
V.Balkūnas teigė, jog nemėgsta fotografuoti „elito“ vakarėlių, „plastmasinių“ nudažytų veidų ir bet ko, kas pasirodo netikra ir dirbtina. „Nemėgstu, kad eini į reportažą jau žinodamas, kad „turi padaryti“ gražiai arba kaip tik – šlykščiai. Tačiau patinka tos situacijos, kuriose emocijų jau negalima suvaidinti. Tai nelaimės, katastrofos, riaušės, karas... Žmonės čia būna tikri. Sunku vaidinti, kai rizikuoji savo sveikata arba gyvybe. Tuo pačiu ir dirbti yra ne ką lengviau. Įprastai fotografui gresia ne ką mažesnis pavojus,“ – sakė jis.
O rizika, pasak jo, tai sąlyginis dalykas: „2 iš 3 kartų savo gyvenime, kada buvau ant mirties slenksčio, nutiko Lietuvoje ir netoli namų... Gali užsiminėti pačiais keisčiausiais dalykais – nardymu, lipimu į kalnų viršukalnes, leidimusi į urvus, karo fotografija, šokinėti parašiutu... ir nieko. O pats pavojingiausias dalykas gali laukti prie namų. Riziką galima apskaičiuoti. Galima net bandyti kažkiek apsisaugoti – šarvinės liemenės, šalmai, dujokaukės... Bet likimą sunku apgauti. Mano manymu, gyventi skirta tiek, kiek skirta, ir nelabai daugiau. Tad ir reikia džiaugtis kiekviena akimirka – savo artimais žmonėmis, gamta, laisve, žole, kvapu. Nes nežinai kas ryt gali nutikti...“
V.Balkūnas teigė, jog vertina ugniagesių darbą: „Tik paskui juos į ugnį sunku suspėti. Ugniagesiai gelbėtojai labai gerai dirba. Tai paprasti, dūšios žmonės...“
