Pasak autorės, per pastaruosius dešimtmečius žmogaus požiūris į natūralią gamtinę aplinką stipriai pakito. Noras išpešti iš gamtos kiek galima daugiau įgavo naujų formų. Jei savo vartotojiškiems įgeidžiams patenkinti mes sprogdindavome kalnus, siurbėme naftą ir kirtome miškus, šiandien mes kėsinamės į gyvųjų organizmų genomą, iš kartos į kartą perduodamą paveldimą informaciją.
Apie žmogaus, prisiėmusio Dievo vaidmenį, elgesį ir galimas to pasekmes kalbamės su Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino bakalaure S.Kašėtaite.
– Ką šiuo projektu norite pasakyti pasauliui?
– Kuriant šį projektą, pagrindinė išsikelta problema buvo stipriai pakitęs žmogaus ryšys su gamta. Vis labiau toldami nuo savo gamtiškosios prigimties, apie augalus žinome vis mažiau bei žvelgiame į juos, deja, dažniausiai – vartotojiškai. Šiame naujos kultūros kontekste, kuriame vyrauja didelis pasitikėjimas žmogaus potencialu ir troškimas valdyti savo likimą, gamta tapo objektu, mechanizmu, kurį reikia išardyti ir vėl surinkti tam, kad būtų galima sužinoti, kaip jis dirba ir kaip jis gali būti panaudotas. Mano tyrimo tikslas buvo parodyti, jog ardant natūralią pusiausvyrą gamtoje, nukenčia ne tik gamta, bet ir žmogus, išanalizuoti sąsajas su augalu per buitinį (kasdieninį) ir metafizinį aspektą. Siekiau parodyti galimas augalų mutacijas, kartais net destruktyvias, kai gamtos pasaulį paveikia mūsų aukštosios technologijos.
Taip pat norėjau supažindinti su sparčiai besivystančia biotechnologijų sritimi, kurios mokslininkai kuria naujas transgeninių augalų rūšių savybes, kurios nebūdingos natūraliems augalams. Galimybė projektuoji naują, patobulintą augmenijos pasaulį skamba iš tiesų patraukliau, tačiau žmogus negali kontroliuoti tų procesų, kurie vyksta po to, kai svetimi arba sintetiniai genai įterpiami į augalo genomą. Tokių organizmų praktinė nauda ir keliamas pavojus yra visiškai nežinomi.
– Kas įkvėpė rinktis būtent šią temą?
– Šios temos idėja nekilo iš karto. Tai buvo ilgos paieškos, įvairios medžiagos analizavimas. Peržiūrėjau daug dokumentinių filmų bei perskaičiau nemažai mokslinių straipsnių apie augmenijos pasaulį. Šio proceso eigoje sužinojau daugiau apie genetinę inžineriją bei sintetinę biologiją, kuri mane sudomino. Taip pat įkvėpė knyga „Speculative Everything: Design, Fiction, and Social Dreaming“ (Anthony Dunne, Fiona Raby), praplėtusi mano suvokimą apie dizaino panaudojimą.
– Tavo darbas paliečia tokias jautrias temas, kaip mokslo kišimasis į natūralią gamtą. Kaip manai, kur galima nubrėžti ribas, kurių žmogui nereikėtų peržengti?
– Negaliu nubrėžti ribų, tačiau galiu kelti klausimus ir atkreipti dėmesį, pastūmėti diskusijai, remdamasi tuo, kas vyksta, ir į ką tai gali evoliucionuoti. Manau, bioinžinerija gali atnešti daug teigiamų dalykų, tačiau pagrindinė problema ir riba, apie kurią kalbu, tai yra žmogaus godumas bei žmogaus vartotojiškumas, kuris gali privesti prie gamtos kataklizmų, turinčių milžiniškų ir neatstatomų pasekmių ateityje. Gamtos pasaulis sukurtas taip, jog viskas tarpusavyje jungiasi į bendrą tinklą. Mes, bandydami jį patobulinti, galime padaryti rimtos žalos, išardydami esamą balansą tarp gyvų organizmų, kurie sąveikauja tarpusavyje.
Griaunant natūralią pusiausvyrą gamtoje, nukenčia ir pats žmogus. Jeigu grėsmė jo sveikatai iškyla ne per skrandį, tai – per organizmus – tarpininkus, sąveikaujančius su mūsų sukurtais augalais visais įmanomais ekologiniais ryšiais. Svetimžemės augalų ir gyvūnų rūšys, tyčia ar netyčia atvežtos pačių žmonių, gamtoje beveik neturi natūralių priešų ir sėkmingai plinta, darydamos nepataisomą žalą. Kaip pavyzdį galima pateikti Sovsnoskio barščius, kurie buvo atvežti į Lietuvą ir šiuo metu skiriamos didžiulės lėšos, kad jie būtų išnaikinti.
– Kokius iššūkius teko įveikti kuriant „Augalo Utopiją“?
– Pats projektas remiasi nauja mokslo sritimi, apie kurią žinojau mažai, tad turėjau iš ties daug išsinagrinėti, kad suprasčiau ir surasčiau tinkamą formą, galinčią perteikti žinutę, kurią noriu iškomunikuoti. Iš techninės pusės filmavimo bei animavimo dalis man buvo iššūkis, kadangi esu mažai su tuo dirbusi, tačiau tai buvo išties įdomus procesas, per kurį daug išmokau.
– Spekuliatyvaus projekto sukūrimui reikia lakios fantazijos. Ar tau patinka fantastinė literatūra, filmai?
– Manau, domėjimasis viskuo, neišskiriant vieno žanro, yra raktas įdomioms idėjoms. Mane labiau domina istorinė, psichologinė literatūra. Pastarąjį šimtmetį mokslininkų atradimai perlipo drąsiausias rašytojų fantastines vizijas, tad riba tarp fantastikos ir realybės labai reliatyvi.
– Konkursui pateikei labai įdomų, paslaptingą video. Papasakoki, kaip sekėsi jį kurti, kur ir kas buvo filmuojama, kokia muzika skamba fone?
– Kadangi savo praktikoje esu mažai susidūrusi su video kūrimu, tai buvo įdomus ir daug atradimų atnešęs procesas. Anksti ryte važiuodavau į Verkių arba Vingio parką, kur filmuodavau tai, kas man atrodydavo įdomu. Nebuvau susidėliojusi aiškaus scenarijaus, viskas vyko per intuiciją, ieškojimus bei eksperimentavimą su įvairiomis medžiagomis. Stebėjau augalus, viską tyrinėjau, buvo smagu, jog dalį laiko praleidau gamtoje, o ne prie kompiuterio ekrano. Video projekte siekiau atskleisti žmogaus ir augalo ryšį, kaip jis kito per laiką.
Pirmoje dalyje matoma natūrali, žmogaus nepaliesta gamta. Vėliau atsiranda liaudies dainos, simbolizuojančios mūsų protėvių ryšį bei pagarbų požiūrį į augmenijos pasaulį. Augaluose atsirandančios spalvų prošvaistės atspindi metafizinį pasaulį, keliaujančią energiją – tai, ko mes negalime matyti. Kylant medžio kamienu, įvyksta staigi transformacija, augalas perkeliamas į laboratoriją ir tampa eksperimentų objektu. Spalvų nebelieka, vaizdai tampa abstraktūs – kuriama cheminių reakcijų vyksmo atmosfera. Tai atspindi žmogaus kišimąsi bei vykstančią destrukciją gamtoje. Byranti žemė – linija, skirianti du pasaulius ir nežinomą tokių eksperimentų baigtį.
Muzika – labai svarbi video projekto dalis, kadangi garsas perteikia emociją. Su muzikiniu fonu man padėjo vyresnysis brolis Rokas, kartu ieškojome garsų ir juos dėliojome.
– Kodėl pasirinkai studijuoti komunikacijos dizainą?
– Susidomėjau grafiniu dizainu dėl jo universalumo, paveikumo, plačių galimybių save išreikšti bei komunikuoti su pasauliu. Ši specialybė šauni tuo, jog yra plataus profilio. Per studijų metus turėjau galimybę išbandyti ir susipažinti su skirtingomis medijomis, pamatyti, kas man yra įdomu, ir su kuo norėčiau dirbti ateityje.
– Kokie tavo karjeros planai?
– Šiuo metu dirbu nuotoliniu būdu. Jaučiu poreikį kuriam laikui pakeisti aplinką, planuoju išvažiuoti pasižvalgyti svetur.
– Kaip ketini išleisti gautą premiją?
– Kelionės visuomet gera investicija, įspūdžiai praturtina labiau nei daiktai.
Jau tradiciniu tapusį VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) rengiamą konkursą vainikuoja „Jaunojo dizainerio prizo 2019” ekspozicija (VDA parodų salėse „Titanikas“), kurioje galima apsilankyti iki 2019 m. liepos 27 d.
Šį šeštadienį, liepos 27 dieną, 12:00 val., vyks nemokama edukacija, kurią ves „Vilnius Art Walk“ gidė ir pristatysi visus jaunųjų dizainerių darbus.
