Pasak S.Trilupaitytės, kultūros politikos sampratų yra be galo daug, jos priklauso nuo to, kaip suvokiame pačią kultūrą – štai anksčiau į kultūrą buvo žvelgiama iš elitistinės pozicijos, tačiau po Antrojo pasaulinio karo, atsiradus kultūros demokratizavimo, įtraukimo sąvokoms, kultūros, o kartu ir kultūros politikos, samprata pakito.
Neturėkime iliuzijų, kad vien parašę žodį „decentralizacija“ turėsime kažką pozityvaus, – sakė S.Trilupaitytė.
Svarbi naujosios Vyriausybės kultūros programos dalis – regionų politika. S.Trilupaitytė teigė pozityviai žiūrinti į galimybę jungti mokyklos, bibliotekos ir kultūros namų funkcijas regionuose, tačiau pabrėžė, jog ši problema yra opesnė. „Apie regionus kalbame nuo nepriklausomybės atgavimo. Sovietiniai kultūros namai buvo suprantami kaip totalitarinės santvarkos modelis, kuris turi keliauti užmarštin. Tačiau pastaruoju metu kultūros namai atgyja, vystoma dvarų kultūra. Jei tai įvardintume kaip regionų kultūros gaivinimą – kodėl gi ne? <…> Vis dėlto neturėkime iliuzijų, kad vien parašę žodį „decentralizacija“ turėsime kažką pozityvaus“.
S.Trilupaitytė teigė, jog Vyriausybės kultūros programa kultūros profesionalų buvo įvertinta gana pozityviai, tačiau R.Valatka buvo gerokai kritiškesnis: „Ar galim intelektualiai ir prakilniai kalbėti apie dalykus, kurie yra parašyti žemutiniu valdininkų registru? Tie žmonės, kurie rašė programą, nelabai suprastų, apie ką mes čia kalbam. Todėl kad vieni yra atmosferoj, kiti stratosferoj“, – sakė R.Valatka.
R.Valatka pasidalino skaičiais: Vyriausybės programoje žodis „sieksime“ panaudotas 212 kartų, žodis „skatinsime“ – 179, „užtikrinsime“ – 60. „Dokumentas nėra ypatingai ilgas kūrinys, o tokių imperatyvų skaičius – įkvepiantis“, – sakė R.Valatka.
Pasak jo, šiandien turėtume svarstyti ne tik apie tai, kas parašyta programoje, bet ir apie tai, ką jau pamatėme, pvz., kritikuotiną tautinio kostiumo idėją septynerių metų vaikams ar sunkiai paaiškinamą Tautos namų projektą.
„Kalbant apie kultūrą, reikia kažkokio pamato. Kam yra reikalinga literatūra, teatras, kinas? Tai yra dalykai, kurie permąsto mūsų buvimą šioje Žemėje“, – sakė R.Valatka. Jis siūlė palyginti Lietuvą 4 deš. ir XXI a. – pirmuoju atveju, pasak R.Valatkos, kasmet debiutuodavo 5–6 nauji rašytojai, atsirasdavo naujų teatro režisierių, o štai per pastaruosius septyniolika metų lietuvių literatūroje atsirado tik vienas žmogus, turintis potencialo tapti klasiku – tai K.Sabaliauskaitė.
Kalbant apie kultūrą, reikia kažkokio pamato. Kam yra reikalinga literatūra, teatras, kinas? Tai yra dalykai, kurie permąsto mūsų buvimą šioje Žemėje, – teigė R.Valatka.
Kalbėdama apie tautinių kostiumų idėją, S.Trilupaitytė ją pavadino blogai sustyguota viešųjų ryšių akcija ir parodomąja kultūros politika. „Tačiau yra tam tikrų taškų, kurie yra reali kultūros politika. Jai bevelyčiau priskirti Kultūros ministeriją ir kalbėti apie tai, kaip kultūros politika yra kuriama kultūros ministrės rankomis, kuri yra vakarietišką išsilavinimą ir didelę diplomatinę patirtį turintis žmogus. Pavyzdžiui, kalbama apie kultūros politikos pagrindų įstatymą. Ar jo reikia, ar nereikia – aš pati kritiškai į tai žiūriu, nes nemanau, kad kultūros procesas gali būti nuleistas iš viršaus ir patvirtintas įstatymu.“
Pasak S.Trilupaitytės, kalbant apie šiandienę kultūros politiką, visų pirma vertėtų žiūrėti, kas yra daroma su kultūros įstaigomis, kultūros finansavimu ir prioritetiniais projektais, pvz., diskusijoje jau paminėtais Tautos namais.
Vis dėlto R.Valatka įsitikinęs, jog kalbant apie kultūros politiką negalime jos atskirti nuo kitų sričių, pvz., ekonomikos, o tikroji kultūros politika turėtų prasidėti nuo labai paprastų, apčiuopiamų ir visiems suprantamų dalykų.
„Tarkim, šiuo atveju mes sėdim Knygų mugėje. <…> Kuris kultūros ministras, ministras pirmininkas, prezidentas yra paklausęs – iš ko rašytojas rašo? Už ką jis gyvena rašydamas romaną? Kažkada, prisimenu, buvo toks momentas – kai „Tyto alba“ sutarė su Ričardu Gaveliu, puikiu rašytoju, kad jis per metus parašys romaną. Jam už tai buvo pažadėti penki ar šeši tūkstančiai litų. Iškart mintyse padalinau, jam neišėjo minimali to meto alga. Ir niekam nekilo klausimas, kaip galima taip tyčiotis iš kuriančio žmogaus, verčiant jį dirbti už mažesnę algą negu valytoja?“ – klausė R.Valatka.
Gintautas Mažeikis diskusijos pabaigoje atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – Vyriausybės programa, kuri kaip ir daugelis panašių dokumentų Lietuvoje yra rašomi anonimiškai, taip neprisiimant atsakomybės už jų turinį.
