– Ar galėtumėte papasakoti apie leidybinio projekto „Errant Bodies Press“ pradžią ir kaip idėja tapo fizine projektų erdve? Kaip apibūdintumėte „Errant Sound“ ir jos auditoriją Berlyno šiuolaikinio meno kontekste?
– „Errant Bodies“ įkūriau dešimtajame dešimtmetyje, Los Andžele. Tuo metu labiausiai domėjausi meno ir rašymo praktikų apytaka, mainais. Platforma, palaikanti naujas hibridines teksto ir meno teorijos formas Los Andžele buvo labai savalaikė. Vėliau leidybinės praktikos vis labiau priartėjo prie garso ir garso meno, o tai atliepė tuomet ypatingai gyvastingą to miesto garso meno sceną. Aš taip pat buvau šios scenos dalis ir nujaučiau, jog publikuoti leidinius, kurie ne tik dokumentuotų, tačiau ir provokuotų kalbėti apie garsą kaip meninę raišką ir savitą kultūrą – svarbu. Leidykla augo bendraujant su bendruomene, tačiau gana greitai tai virto ir tarptautinėms auditorijoms skirtu projektu.
Projektų erdvė „Errant Sound“ buvo įkurta 2010 m. Berlyne ir buvo tampriai susijusi su leidybine veikla. Ilgainiui, įsitraukus daugiau žmonių, pajutau, kad noriu erdvę susieti su Berlyno kultūra ir bendruomenėmis. Taip ji tapo savarankiška. Tiesa, iki šiol išliko stiprus ryšys tarp leidyklos (savotiškos arenos, kurioje puoselėjamos diskusijos ir pristatomos platesnės mąstymo ir eksperimentavimo su garsu kultūros) ir įvietintos projektų erdvės, kurioje pristatomos konkrečios praktikos.
– Vystyti leidybinę veiklą ir kuruoti projektų erdvę tokiame kūrybiškame mieste kaip Berlynas atrodo kaip kūrybinė svajonė. Vis dėlto, tikriausiai kyla iššūkių būti išgirstiems, sukviesti žmones į renginius, leisti ir parduoti spaudinius (angl. printed matter)? Kaip tokia nišinė projektų erdvė ir leidybinis projektas išsilaiko?
– Taip, tai nuostabu ir aš pats, asmeniškai, tikiu „buvimo mažu“ galia. Manęs nejaudina didesnės auditorijos ir nelabai noriu priklausyti nuo stambesnių kultūrinius projektus remiančių institucijų, tarybų. Nuo pat pradžios „Errant Bodies“ veikla buvo palaikoma iš leidyklos sukuriamų resursų. Taip pat subūrus nedidelę grupę „narių“ – bendradarbiaujančių menininkų, kurie, moka nedidelę mėnesinę įmoką ir gali prisidėti prie mūsų vykdomos programos ir ją praturtinti susiedami su savo asmeninėmis meninėmis praktikomis. Tokia struktūra leidžia žmonėms išgirsti apie mūsų veiklą, nors beveik visados iš naujo nustembu dėl mūsų erdvę aplankančių miestiečių ir miesto svečių. Dažniausiai jie atsineša daugybę teigiamų atsiliepimų.
– Kalbama apie „Berlyno fenomeną“: kaip būti įdomiu ir būti sudomintu? Leidžiate nemokamą laikraštį „Free Berlin“ apie kūrybiško gyvenimo politiką. Kokie pagrindiniai užmojai, kokias temas renkatės?
– Kaip žinome, Berlynas yra ypatinga vieta, kuri, mano manymu, pati užduoda daugybę klausimų. Šis miestas gimdo diskusijas apie socialinio ir materialaus darbo būdus. Galima sakyti, kad Berlynas yra socialinė skulptūra, įkvepianti ir reikalaujanti tam tikro kūrybinio ir kritinio įsitraukimo. Ypač šiandien, kai pasaulis yra suvystytas kapitalistinių, neoliberalių mechanizmų ir subjektyvių formų. „Berlyno fenomenas“ keičiasi, tačiau svarbu kovoti už jį kaip vieną iš vaizduotės būdų – pastebėti kaip jis veikia socialinėje aplinkoje ir palaikyti šį neįtikėtiną kūrybinį variklį.
„Free Berlin“ pradėjome leisti prieš keletą metų norėdami pagauti ir sudalyvauti daugybėje diskusijų ir judėjimų skirtų miestui. Šie, sakoma, kilo iš „paskutinio miesto atodūsio“. Nenorėčiau pasiduoti šiai sąvokai ar patikėti Berlyno pabaiga. Galbūt todėl, jog miestas yra ypatingas ir stipriai išsiskiria iš didesnių vakarų valstybių sostinių. Galbūt ir todėl, jog „Free Berlin“ keliami klausimai apmąstomi bendresnėje „galimybės gyventi nepriklausomą ir laisvo-mąstymo vediną gyvenimą“ perspektyvoje.
– Šiais metais Vilniaus galerijų savaitgalis atsigręžia į garso meno praktikas. Tai ypatingai džiugina, kadangi čia vis dar nėra pakankamai renginių, galerijų ar projektų erdvių, kurios šią nišą plėtotų. Ar pažįstate Baltijos šalių, o gal Vilniaus šiuolaikinio meno sceną?
– Jei atvirai – ne itin. Nelabai turėjau galimybių nuosekliai tyrinėti regiono, nors esu čia lankęsis kelis kartus (Talino ir Vilniaus dailės akademijose) ir buvo labai įdomu. Būčiau laimingas galėdamas iš arčiau susipažinti su vietinėmis garso meno kultūromis ir praktikomis.
– Kas paskatino įkurti leidybinę platformą išimtinai dedikuotą garso menui ir mąstymui apie garso specifiką ir jo politines implikacijas? Galbūt yra kitų meninės leidybos praktikų, į kurias norėtumėte atkreipti dėmesį?
– Pastebiu daugybę naujų idėjų ir galimybių, kurios kyla iš klausymosi praktikų taip pat suvokiant garsą kaip mąstymo aplinką. Man įdomu, kaip darbas su garsas veikia žmonių gyvenimus, ar jis gali įgalinti socialinį solidarumą, pasipriešinimo kultūras ar tai, ką Asef Bayat vadina „buvimo menu“. Visa tai įkvepia leidyklą ir mūsų atsidavimą leidybai. Mums svarbus specifinis bendruomeniškumas. Kalbant apie kitas leidybines iniciatyvas ar pavyzdžius, labai vertinu Achimo Lengererio ir „Scriptings“ veiklą. Įkvepia tai, kaip jis pasitelkia leidybą kaip platformą naujų pažinimo būdų paieškai ir performatyviam darbui.
– Ar yra skirtumas (platinimo, sklaidos ir matomumo aspektais) tarp spausdinių ir garso įrašų leidybos? Kaip manote, ar knygynai yra pajėgūs suteikti tinkamą matomumą garso įrašams?
– Man patinka patalpinti audio kūrinius knygyno aplinkoje. Jaučiu, kad tokia skaitymo ir klausimo, audio leidinio ir knygos dinamika yra reikalinga ir gali paskatinti platesnį kultūros idėjų ir reikšmių judėjimą. Audio įrašai, kuriuos leidžiame su „Errant Bodies“ yra gana konceptualūs, tad knygynai jų platinimui yra neabejotinai tinkama aplinka.
– Pastaraisiais metais nepriklausoma leidyba tapo ne tik labai įvairi, tačiau ir kiek madinga. Vos praūžus Niujorko meno knygų mugei kasmet skaičiuojami augantys leidėjų, nepriklausomų iniciatyvų, savileidybos dalyvių skaičiai. Daugėja ir kitokių nepriklausomų meno institucijų – tiesa, neretai jos gyvuoja vos keletą metų. Ką apie tai manote? „Errant Bodies“ veikia jau daugiau nei dvidešimt metų, kaip jums pavyksta išlaikyti ilgametės institucijos veidą, išlikti gyvybingiems ir nepamesti noro eksperimentuoti?
– Laikui bėgant kontekstas keičiasi. Įdomu tai, kad diskursyvi ir teorinė garso praktikų aplinka stipriai pakito nuo tuomet, kai pradėjome veiklą dešimtajame dešimtmetyje. Viena pirmųjų mūsų publikacijų – „Site of Sound: Of Architecture and the Ear“ (1999) savo laiku buvo beveik unikali ir atsigręžė į tarptautinę, nors kiek subkultūrinė eksperimentinio garso menininkų bendruomenę. Šiandien, kai garso meno studijos įsitvirtino kaip akademinė disciplina, kyla klausimų, kaip galime prisidėti prie lauko augimo. Bet ir mes patys išsišakojome, pasukome savo veiklas ir dėmesį sutelkėme ties kitomis temomis – pavyzdžiui, naujomis politinės minties formomis ir performatyviu rašymu.
Nors nepriklausomos meninės leidybos lauke pastebimas sujudimas (kurį, beje, labia sveikinu), tikiu, kad „Errant Bodies“ sutelkia plastenę auditoriją, kad mūsų praktikos pažįstamos didesniam dalyvių ratui. Šiandien man svarbu kurti „Errant Bodies“ kaip kitus įgalinti galinčią struktūrą, ypatingai tuos, kurių nežinau, nepažįstu.
– Ačiū už skirtą laiką ir įdomias mintis!
