Pirmasis dvaro fotografas – grafas
Šiandien keturiose salėse įkurdinta A. Sutkaus Raudondvario dvarui dovanotų sidabro atspaudų paroda, tris vidurvasario dienas veikė G. Trimako vadovaujama "Kaunas Photo" festivalio fotografijos kursų „Analogo didybė“ mokykla su laboratorija. Dvaro gyvenimo istoriją praturtino ką tik išleista knyga „Raudondvario dvaras. Laiko ženklai“, kurioje spausdinami iš pražūties gniaužtų G. Česonio išplėšti fotografo raudondvariečio Narcizo Freimano negatyvų atspaudai. Tokia buvusio Lietuvos didikų dvaro dabartis!
O štai pirmieji fotografijos Raudondvaryje bandymai siekia XIX amžiaus pabaigą, kai paskutinysis dvaro valdytojas grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius stačia galva pasinėrė į madingiausią ir „novatoriškiausią“ to laiko meno šaką.
Nė per žingsnį neatsiliekant nuo pasaulinių naujovių, prieš pusantro šimto metų Raudondvario dvare jau buvo domimasi dagerotipija, vienu pirmųjų fotografavimo, vaizdo fiksavimo poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje būdu. Grafas aistringai ėmėsi fotografavimo ir netruko pasiekti profesionalaus menininko aukštumų.
 |
| Gintaro Česonio nuotr./Fotografai Raudondvario pilyje |
Raudondvario dvaro rūmuose saugoti nuotraukų albumai liudija, kad kelionėse po Alžyrą, Ameriką, Kubą, Madeirą, Italiją ir kitas šalis, grafas B. H. Tiškevičius nesiskyrė su fotoaparatu. Dailės istorikė dr. Aldona Snitkuvienė savo monografijoje „Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas“ mini, kad grafas fotografavo ir Raudondvario dvaro pastatus, oranžeriją, parką, rūmų interjerą, bažnyčią, koplyčią-mauzoliejų. Įamžinti nežinomi aktoriai, senienų paroda Krokuvoje, gausu moters aktų, daug šeimos narių, giminaičių, draugų ir kitų asmenų portretų, įdomios nuotraukos ant stiklo, skirtos kabinti lange.
Fotografijas iš savo egzotiškų kelionių Alžyre B. H. Tiškevičius 1876 metais eksponavo Pasaulinėje parodoje Filadelfijoje. O 1896 m. Berlyno fotografijos parodoje eksponuotos meninės nuotraukos buvo pripažintos geriausiai techniškai padarytomis. Į vėlesnės Berlyno parodos katalogą pateko keturios grafo nuotraukos, už kurias jis buvo apdovanotas aukso medaliu.
A.Sutkaus darbai – meninės kokybės rodiklis
Vėl atgimęs Raudondvario dvaras neatsitiktinai pateko į nuolatinį visuomenės ir žiniasklaidos akiratį. Viena priežasčių – brangi lietuviškos fotografijos legendos A. Sutkaus dovana Kauno rajonui. Nuotraukų kolekcijos dovanojimo aktą pasirašyti atvykusį, visiems labai gerai žinomą, nuo seniai pažįstamą, bet įdomų ir sunkiai pasiekiamą Nacionalinės premijos laureatą, kurį turbūt galima vadinti fotografijos grafu, tarsi kino filme rūmų salėje pasitiko fotoaparatų blykstės, spragsėjimai, šurmulys, plojimai.
„Galima mylėti labai daug ką, tačiau meilė Gimtajam kraštui, savo Tėviškei – man yra svarbiausia“, – su jauduliu prisipažino menininkas, perduodamas penkiasdešimtį savo geriausių sidabro atspaudų Kauno rajono savivaldybei.
„Kaip fotomenininkas esu apdovanotas daugelyje parodų ir pripažintas daugelyje pasaulio šalių, tačiau galimybė padovanoti savo darbų kolekciją gimtajam Kauno rajonui – man didžiausia garbė ir džiaugsmas. Čia yra tikrasis mano kūrybos pripažinimas ir svarbiausias įvertinimas. Esu pakankamai garbingo amžiaus, todėl šios dovanojimo akto pasirašymo akimirkos labai reikšmingos. Jos man patvirtina, kad esu šios žemės vaikas ir sugražina mane namo – į Zapyškio apylinkes, į ten, iš kur ir atėjau. Daugybė akimirkų, užfiksuotų mano darbuose, yra iš gimtojo krašto, šeimos gyvenimo. Esu laimingas, kad mano darbai pateko į Raudondvario dvaro karališkąsias erdves“, – mintimis dalijosi menininkas.
Lietuvos fotografų sąjungos (LFS) Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis net nesuabejojo, kad daugelis su pavydu dabar žvelgia į šią penkiasdešimties juodai baltų nuotraukų kolekciją. „Manau, kad kai kas net ir nesuvokia, kokią vertybę padovanojo Antanas Sutkus. Jo fotografijos pasaulyje – meninės kokybės rodiklis. Egzistuoja savita nerašyta taisyklė, jog kiekviena rimta pasaulio galerija ar muziejus privalo turėti bent po vieną A. Sutkaus nuotrauką“, – tvirtina parodos rūmuose kuratorius G. Česonis.
 |
| Gintaro Česonio nuotr./Nuotraukos Raudondvario pilyje |
Paklaustas, kiek galėtų būti įvertinta dabartinėje meno rinkoje dovanotoji kolekcija, G. Česonis nedvejodamas atsakė – apie 300–350 tūkstančių litų. „Sutkus visur turi savo kainą, vertę ir vietą. Kauno rajono savivaldybė privalo žinoti, kokį turtą įgijo. Tai ne šiaip sau fotografas, bet menininkas legenda ir su šiais darbais turi būti elgiamasi itin pagarbiai.“
Iš lakūnų – po dėžę šampano
Vienas iš LFS įkūrėjų ir ilgametis Kauno skyriaus pirmininkas A. Macijauskas pastebi, kad „tokios jo fotografijos, kaip „Aklas pionierius“ (1962), „Motinos ranka“ (1964), „Tėvo ranka“ (1964), „Maratonas Universiteto gatvėje“ (1959), „J. P. Sartre‘as Lietuvoje. Nida“ (1965), vos tik buvo parodytos visuomenei tuoj pat tapo pamėgtos ir įsimintos visiems laikams (pastarąją yra įsigijęs garsusis dainininkas Eltonas Jonas – aut. past.). Antanas visada buvo labai rimtas, daug dirbantis, jaučiantis laikmetį ir socialinę aplinką, menininkas.“
Seniai pažįstami menininkai yra daug kartu dirbę, dalyvavę parodose, pleneruose, bendravę ir, žinoma, patyrę vieną kitą nuotykį.
„Prisimenu plenerą kažkur netoli Zapyškio. Tada mes drauge turėjome fotografuoti iš lėktuvo. Susilažinome su lakūnais, kad skrydžio metu mes neapsivemsime. Ir ką Jūs manote, lažybas laimėjome. Oi, brangiai kainavo tiems vargšams lakūnams...“, – dalijosi ne tik įžvalgomis apie kūrybą. „Jie tada mums nupirko po dėžę šampano. Bet, Aleksandrai, tuomet mes buvome jauni“, – tarsi žaisdami teniso partiją pokštavo du Nacionalinės premijos laureatai.
Vietoj fotoaparato – dumplinė kamera
Fotografijos dvare renesanso dvasią sustiprino vienam liepos savaitgaliui čia persikėlusi „Kaunas Photo“ festivalio fotografijos kursų „Analogo didybė“ mokykla su laboratorija, kuriai vadovauti ėmėsi G. Trimakas, Vilniaus Dailės Akademijos, fotografijos ir medijos meno laboratorijos vadovas. Mokymai fotografuoti senovinėmis dumplinėmis kameromis Raudondvario dvare buvo ne tik malonus reginys parko lankytojams, bet ir fotografijos meistrystės pamokos jaunimui.
„Penkių minučių procesas. Taip paprasčiausiai galima apibūdinti įvykusį meistriškumo savaitgalį su G. Trimaku“, – taip įvardijo vykusius mokymus vienas organizatorių G. Česonis.
Šią fotografavimo techniką jis apibūdino kaip nepavaldžią laikui, tačiau įtakojančią kūrybos procesą. „Kūrybos metu pasitelkus seną, dabar jau šamaniškus įrenginius primenančią dumplinę kamerą buvo fotografuojama tiesiai ant popieriaus, todėl rezultatą dalyviai galėjo pamatyti netrukus po vaizdo užfiksavimo. Dar daugiau – fotografas, įamžinęs Raudondvario dvaro vaizdus, sidabro magijos pagalba laboratorijoje galėjo išvysti vaizdą ir savo rankomis jį kurti nuo pradžios iki pabaigos. Kiekvienas galėjo stebėti atvaizdo atsiradimo paslaptį“, – pasakojo G. Česonis.
Darbas su G. Trimaku, šviesos ir atvaizdo žonglieriumi bei šios technologijos meistru įsiminė ir mokymų dalyviams.
 |
| Gintaro Česonio nuotr./Gintautas Trimakas |
„Jau seniai norėjau pabandyti fotografuoti tiesiai ant fotopopieriaus, bet apie fotografavimą dumpline kamera net svajoti nedrįsau. Smagu matyt visą procesą nuo mygtuko paspaudimo iki galutinės nuotraukos“ – po darbingo savaitgalio džiaugėsi Vytis Snarskis.
Praeities nuotrupose dabarties suvokimas
G. Trimakas meno kritikų įvardijamas ne tik kaip ryškus, įdomus ir išskirtinis fotografas, bet ir kontempliatyvios, konceptualios, analoginės fotografijos technologijos meistras, Lietuvos fotografijos istorijoje savo vardą įrašęs išskirtiniu mąstymu ir matymu.
Meno kritikė Neringa Černiauskaitė įžvelgia savitą G. Trimako požiūrį į fotografiją. „Jam rūpi analoginės fotografijos technologijos ir jų pačių generuojamos prasmės. Jam rūpi neutralizuoti save ir kalbėti technologijoms. Jis tik surenka jų palaidas „kalbas“ ir sudėlioja į vis naujas prasmių sistemas. Kartais jos – apie plokštumas, kartais – apie šviesą, kartais – apie tarpus, kartais – apie laiką.“
Įdomu ir tai, kad šio fotomenininko darbai kuriami ne skaitmeniniu fotoaparatu, bet šiuolaikinių fotoaparatų protėvio Camera obscura pagalba. Tai šviesai nelaidi dėžutė, kurios vienoje sienelėje yra skylutė, o ant kitos sienelės – šviesai jautrus paviršius. Ši technika jau minima V amžiuje prieš Kristų.
Pokalbyje su fotografe Milda Kiaušaite G. Trimakas patvirtina savo ištikimybę tradicijų tęstinumui ir meistrystei. „Mums reikia surinkti kiek įmanoma daugiau praeities nuotrupų, idant galėtume suprasti, kas vyksta dabar. Nieko nereiškia ieškoti, pakanka atsigręžti.“
Aš tikiu fotografijos atsitiktinumu. Jis yra didžioji jėga, nes nepriklauso nuo proto. Negali pasakyti, kas bus rytoj, nes atvaizdą sustabdysi iš karto. Privalai būti tėkmėje.
Šios technikos ir technologijos meistras G. Trimakas tokio proceso paslaptis pagrindžia filosofiškai: „Aš tikiu fotografijos atsitiktinumu. Jis yra didžioji jėga, nes nepriklauso nuo proto. Negali pasakyti, kas bus rytoj, nes atvaizdą sustabdysi iš karto. Privalai būti tėkmėje. Reikia judėti ir leisti judėti pačiai tėkmei, palaikyti kūrybinį procesą. Daryti išvadas, pasitraukti, išeiti, grįžti. Tai atima daug laiko, kuris yra neaišku koks. Kas yra laikas? Totali akimirka. Žiūrint globaliai, mūsų nėra! Bet mes judame. Žmogus, pasirinkęs kūrybą, turi vienintelę išeitį, per šuolius, tam tikrą dinamiką siekti nušvitimo, kuriame gimsta kūrinys. Tada nusileidi ant žemės ir žiūri – kas gavosi?“
Pasibaigus mokymams viena iš dalyvių Simona Žutautaitė svarstė: „Tai nebuvo tiesiog trys dienos kūrybos ir ieškojimų, atradimų ir nusivylimų. Tai buvo įkvepiančios akimirkos, viena už kitą vis stipresnės. Tai, kas buvo ištarta, tarsi tapo mini nuorodomis galbūt būsimiems kūrybiniams darbams ir ieškojimams, ateityje.“
„Tai buvo vienas sėkmingiausių organizuotų fotografijos plenerų visoje mano karjeroje“, – trijų dienų darbą ir akimirkos vertės permąstymus įvertino pats G. Trimakas.
Stebint kultūros renginių vyksmą ir profesionalaus meno bandymą įsitvirtinti Raudondvario dvare, ypač būsimajame Menų inkubatoriuje, intuityviai peršasi A. Sutkaus nuotraukoje užfiksuoto Ž. P. Sartro filosofinė mintis: „Prasmė nėra duota. Ji sukuriama. Prasmės šaltinis yra radikaliai priešingas daiktų pasauliui. Jis glūdi sąmonėje“.
