Taisyklėse, kurias J.Žilinskas žaidimo dalyviams išsiunčia elektroniniu paštu, raginama apsiauti patogią avalynę, pasiimti lietskraistę ar skėtį, jei žaidimo įkarštyje užkluptų lietus.
Be to, J.Žilinskas siūlo pasirūpinti vandeniu ar net tuo, ką galima greitai sukrimsti: juk žaidimas trunka apie tris valandas, per kurias įvairių objektų mieste ieškantys dalyviai įveikia mažiausiai penkis kilometrus.
Tie, kurie pasiklysta užduočių labirintuose ir patys to nežinodami nuklysta nuo tikslo, sukaria ir dar daugiau. Tačiau distancijos tarp objektų tirpte tirpsta, o nuovargio dalyvių veiduose nė su žiburiu nerasi – tik azartą, komandinę dvasią ir troškimą trasą įveikti pirmiems.
Svarbiausia – netrūkinėjantis ryšys
Pirmą kartą „Miesto detektyvų“ žaidimą J.Žilinskas suorganizavo šiemet liepos 6–ąją per „Kultūros naktį“. Pylė kaip iš kibiro, todėl toli gražu ne visi dalyviai pasiekė finišą. „Daugumą komandų lietus nuplovė“, – pirmą blyną prisimena pašnekovas.
Jei nustatėte, kad vienas objektas yra Šv. Kazimiero bažnyčia, o antrasis – Lukiškių kalėjimas, matyt, nustatėte neteisingai.
Anuomet jam talkino savanoriai, kurie mįsles sprendžiančių detektyvų laukdavo prie objektų. Žaidimą sudaro septyni etapiniai punktai, todėl pajėgos buvo nemenkos.
Vis dėlto po debiutinio žaidimo J.Žilinskas padarė išvadą, kad toks dalyvių rastų objektų registravimo būdas nėra tobulas. Nuspręsta žaidimo užduočių dalybą ir rezultatų fiksavimą organizuoti elektroniniu būdu, todėl dabar komandoms būtinai reikia mobiliojo įrenginio – telefono ar planšetinio kompiuterio, galinčio fotografuoti, siųsti ir gauti elektroninius laiškus bei skaityti PDF dokumentus.
Kadangi WiFi interneto ryšys mieste veikia ne visur, dalyviams reikia pasirūpinti nuolatiniu interneto ryšiu.
„Nepamirškite įrenginio pilnai įkrauti!“ – draugiškai įspėja žaidimo kūrėjas.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Justinas Žilinskas |
Kiekvienas žodis slepia prasmę
Komandoms siūloma rinktis iš dviejų – A ir B – žaidimo trasų. Pirmoji skirta pradedantiesiems išbandyti jėgas, antroji – sudėtingesnė, tinkamesnė ne lengvą pergalę, bet iššūkius mėgstantiems žmonėms.
Užduotis, kurias turės įveikti, komandos gauna vos paskelbus žaidimo startą.
Užduotys būna įvairių formų: pateikiamos eilėraščiu, pasakojimu, galvosūkiu ar paveikslėliu. Užduotyje užkoduotai nupasakojama punkto vieta arba kelias nuo punkto prie punkto. Reikia akylumo – kiekvienas žodis gali slėpti nuorodos prasmę.
Žaidimas vyksta laikui, todėl komandos tikslas – kuo greičiau surinkti visus punktus.
„Maršrutas sudarytas nuosekliai. Tai reiškia, kad nurodomi objektai nebus labai smarkiai nutolę vienas nuo kito ir yra geografiškai susiję. Pavyzdžiui, jei nustatėte, kad vienas objektas yra Šv. Kazimiero bažnyčia, o antrasis – Lukiškių kalėjimas, matyt, nustatėte neteisingai, – paaiškina J.Žilinskas ir draugiškai rekomenduoja stebėti aplinką. – Dairykitės! Žaidimas paremtas ne tik jūsų žiniomis apie Vilnių, bet ir smagiomis smulkmenomis, ženklais ir kt.“
Dalyviams patekus į aklavietę, galima skambinti į „karštąją liniją“, tačiau kiekvienas sufleravimas komandai virs 10-ties minučių bauda.
„Minusai“ registruojami žaidimo štabe, jie bus atmesti nuo bendro maksimalaus rezultato galutinio vertinimo metu“ – atkreipia dėmesį žaidimui diriguojantis J.Žilinskas.
Suradusi punktą, komanda jį nufotografuoja ir išsiunčia adresu vilniausdetektyvai@gmail.com. Štabe gavus komandos atsiųsto punkto vaizdą, jai išsiunčiamas atsakymas – pataikė ar ne.
„Žaidimas vyksta laikui, todėl komandos tikslas – kuo greičiau surinkti visus punktus“, – laiko svarbą ir tai, kad „karštąja linija“ verčiau nepiktnaudžiauti, primena pašnekovas. Komandoms grįžus į štabą, paskelbiami ir apdovanojami žaidimo nugalėtojai.
Pradėjus organizuoti žaidimą, tas dairymasis tapo tam tikra manija: važiuoju troleibusu ir žvalgausi objekto, kurį galėčiau pasižymėti.
Trijų valandų pramoga kiekvienam komandos nariui atsieina po 5 litus.
Dar vieną „Miesto detektyvą“ J.Žilinskas ketina parengti rugsėjo pabaigai.
– Kaip kilo idėja organizuoti „Miesto detektyvų“ žaidimą? – portalas 15min.lt paklausė J.Žilinsko.
– Šio žaidimo ištakų reikėtų ieškoti maždaug septynerių metų praeityje – tuo metu Lietuvoje dar nesiautė protų kovų manija. Galvosūkių, susijusių su Vilniumi, idėja anuomet kilo mano bičiuliui Algimantui Čepui. Jis mūsų draugų kompanijai parengė įdomias, bet tokias sunkias užduotis, kad mes visiškai paskendome savo nežinioje. Gal todėl ta idėja neišsiplėtojo. Tačiau šį pavasarį, kai sukome galvą dėl „Kultūros nakties“ renginio, aš ją prisiminiau.
Iš pradžių užduotis maniau sieti su „KGB vaikais“, bet vėliau pagalvojau: „Kiek galima ant tos knygos važiuoti?“ Nusprendžiau suorganizuoti žaidimą, kurio metu reikėtų ieškoti įvairių miesto objektų. Pagalvojau: „Robertas Petrauskas turi savo protų kovas, o aš turėsiu detektyvus!“ (juokiasi)
– Tačiau prieš suformuluodamas užduotis žaidimo dalyviams, pirmiausia tuos objektus, kuriuos vėliau užkoduojate, turite atrasti pats.
– Mano akys visada laksto, visada ko nors ieškau. Tačiau Vilniaus pažinimas man prasidėjo ne tiek nuo asmeninės patirties, kiek nuo šaltinio: Tomo Venclovos knyga „Vilnius. Asmeninė istorija“ man taip smarkiai patiko, kad po miestą ėmiau dairytis daug labiau. O dabar, pradėjus organizuoti žaidimą, tas dairymasis tapo tam tikra manija. Tarkime, važiuoju troleibusu ir žvalgausi objekto, kurį galėčiau pasižymėti.
Visokios smulkmenos mane labai domina, traukia akį. Kai kurios gal neturi jokios ypatingos vertės, tačiau miestui suteikia kai ką šilto ir neįprasto. Visada smagu atrasti kontrastų, kai tarp modernių naujų namų stūkso apleista pašiūrė.
 |
| Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Justinas Žilinskas |
– Tai, kad esate rašantis žmogus, be abejo, padeda kurti užduotis – eiliuotas, poetiškas, apipintas metaforomis?
– Man smagu iš tam tikrų miesto detalių, istorinių fragmentų ką nors išlaužti. Neslėpsiu: parengti trasą pakankamai sunku – tam vien žinių neužtenka. Didžioji dilema, su kuria kaskart susiduriu, kokia forma pateikti užduotį? Vien eiliuotai būtų nuobodu. Vien rebusais – užsiknisi. Bandau rasti balansą tarp sunkesnio ir lengvesnio žanro. Laikau tai dar vienu kūrybiniu iššūkiu.
– Ar sulaukus komandų atsakymų netenka ironiškai prunkšti į kumštį?
– Spręsdami užduotis dalyviai parodo labai daug išradingumo: tarkime, kai kurie net neteisingai iššifravę rebusą sugeba gauti teisingą atsakymą. Visų kelias iki atsakymo būna skirtingas.
Atsimenu, sprendžiant galvosūkį Užupyje buvo išfotografuotos kone visos skulptūrėlės. Aišku, juokinga, tačiau kartu ir apmaudu, kad nelabai aiškiai suformulavau užduotį. Kita vertus, tokie dalyvių paklaidžiojimai man labai praverčia rengiant kitas užduotis.
– Kuris žaidimo etapas maloniausias jums – užduočių galvojimas ar darbas štabe?
– Visi etapai malonūs, tačiau užduočių galvojimas sunkiausias. Kartais turi neblogą objektą, bet jo aprašymas kelia kelias problemas: negali užduoties pateikti per lengvai, nes objektą visi suras, bet suformulavus per sudėtingai neras niekas. Kai žmonėms nesiseka, kitą kartą jie nenori žaisti. Tikrai nesiekiu sukurti neišsprendžiamos užduoties – turi būti tiesiog smagu.
Dirbant štabe informacija plūsta labai sparčiai ir galima pasijusti lėlininku – patvirtini spėjimą arba sakai „Atsakymas neteisingas“ ir taip komandai nulemi naujas paieškas.
– Esate vilnietis iki kaulų smegenų – papasakokite apie savo Vilnių, koks miestas jūsų vaizdiniuose?
– Esu gimęs Vilniuje, tačiau didžioji mano vaikystės dalis prabėgo Antakalnio pakraštyje – maždaug ten, kur baigiasi Antakalnio gatvė ir prasideda Nemenčinės plentas. Todėl gyvenau labiau gamtoje nei mieste ir, tiesą sakant, į miestą manęs net netraukė: žaisdavome indėnus, užpuldinėdavome studentus, medžiodavome ir pan. Antakalnis pats savaime yra labai įdomi uždara erdvė – ir taip buvo ką veikti.
Kuo toliau, tuo labiau man šis miestas patinka, nors vis dar gyvenu už jo ribų ir labai tuo džiaugiuosi. Likau gamtoje – vis dar pusiau laukinis.
Sąmoningai miestu pradėjau domėtis ne taip ir seniai – tada, kai atsigręžiau į istoriją ir išmokau ją vertinti kritiškai. Tam įtakos turėjo ir mano bičiulis Gediminas Kulikauskas, kuris labai domisi visokiais istorijos paradoksais, istorijos smulkmenomis. Užkibau ir aš.
Būtent tada pradėjau suprasti, kad gyvenu mieste, kuris pats savaime yra vertybė. Pasidarė įdomu, kieno gi tas miestas, nutolstant nuo šapokinio pasaulėvaizdžio ir romantinio istorijos suvokimo? Manau, per žaidimus pažinti miestą – vienas gražiausių kelių.
Kuo toliau, tuo labiau man šis miestas patinka, nors vis dar gyvenu už jo ribų ir labai tuo džiaugiuosi. Likau gamtoje – vis dar pusiau laukinis. (šypsosi)
