Iš tiesų, Dominykas po pirmosios istorijos tarsi prašėsi į tolimesnes keliones. Tuo labiau, kad skaitytojai, perskaitę ,,Arklio Dominyko meilę“, išrinktą geriausia 2004 metų knyga vaikams, turbūt net laukė, tikėjosi jos tęsinio. Juolab, kad ir pats Dominykas turėjo vieną jam ramybės neduodančią mintį: ką padaryti, kad jo mylimoji rudenį, atėjus šalnoms, vėl nenušaltų, ir jiems nereikėtų vėl skirtis iki pat pavasario? ,,Na jau ne, aš ką nors sugalvosiu... neleisiu tau sušalti. Jei reiks, dėl tavęs net į žvaigždes nukeliausiu.“ Ir žvaigždės ateina jam į pagalbą: pradeda su juo kalbėtis, parodo išeitį jo neramybės minčiai: ,,Vienoje tų planetų tavęs laukia stebuklingas brangakmenis.“ Jis ir padės rugiagėlei. Bet Dominykui reikės aplankyti visas planetas, susidraugauti su jomis.
Na jau ne, aš ką nors sugalvosiu... Neleisiu tau sušalti. Jei reiks, dėl tavęs net į žvaigždes nukeliausiu.O kitą naktį dangaus sesės žvaigždės pamoko Arklį skraidyti – tapti lengvu kaip balionas, tik svarbu sapno pradžioje šio jausmo nepramiegoti. O paskui spindulinių siūlų kamuolėlio, esančio kūne, pagalba galima nusigauti visur, kur tik panorėsi. Tokia tad buvo skraidymo pamoka Arkliui Dominykui. Ir jis pradeda kelionę, ieškodamas stebuklingo brangakmenio. Dominykas aplanko Mėnulį ir visas Saulės sistemos planetas. Susipažįsta su kiekvienu šeimininku ar šeimininke, išmoksta jų planetos išminties. O visi planetų valdovai tokie skirtingi. Ir svetingi kaip Luna, Merkurijus, Venera, Jupiteris, Neptūnas, žvaigždės, ir nelabai svetingi kaip Marsas, Saturnas, ar smarkiai užsiėmę savo pasauliu ir darbais kaip Uranas, Plutonas.
Skaitydami apie planetų valdovus, randame įsimenančius šių šeimininkų charakterius: skraidantis bibliotekininkas Merkurijus, pasaulio sodų angelas sargas Venera, pasaulio tvarkos kunigaikštis Jupiteris, galingasis vandenų valdovas Neptūnas, turtų ir brangakmenių kunigaikštis Plutonas ir kiti...
Siužetas veikėjų, stiprios dinamikos dėka įtraukia skaitytoją į kelionių vingius, neleisdamas likti jam abejingam, pernelyg racionaliam ar skaityti vangiomis, prisnūdusiomis akimis.
Viena iš pačių didžiausių šios knygos vertybių – išraiškinga, vaizdinga rašytojo kalba, leidžianti išgyventi gimtosios kalbos stichiją. Autoriaus kalbėjimas tarsi ,,paskandina“ lietuvių kalboje, suteikia galimybę joje ,,maudytis“: ...,,ėmė lėtai rupšnoti sultingą naktinę žolę“, ,,prisivalgęs iki soties naktimi kvepiančių žolelių“, ,,apniko šlamančios mintys“ ir t.t.
Atskiro dėmesio vertas ir Dominyko elegantiškas mokėjimas kreiptis į savo pašnekovus, naujuosius draugus: gerbiamoji deive, išmintingasis Urane, gerbiamoji baidykle, jūsų neptūniškoji didenybe, vandenų karaliau, jūsų vandeningoji didenybe, jūsų plutonybe, stebuklingasis kepėjau...
Labai jau žemiškam gandrui Alfonsui jis tebuvo ,,sumeškėjęs ir suvaikėjęs arklys.Ypatingai žavus Dominykas būna ir namie, kvapnioje pievoje, globodamas mylimąją rugiagėlę, žaisdamas su draugėmis varlėmis, o ypač – jų prašymu tapęs meška, kuri tokia simpatiška ir miela: ,,Maurodamas ėmė lakstyti apie ąžuolą“, ,,paparčių lapais apsikarsčiusi pabaisa nusižvengė ir nubildėjo laukais“; o labai jau žemiškam gandrui Alfonsui jis tebuvo ,,sumeškėjęs ir suvaikėjęs arklys“; skrendančioms žąsims – ,,juokingas baltas arklys, apsikarstęs paparčiais“; o varlėms - pelkėje gulintis ,,meškinis arklys“.
Dominyko gyvenimas tikras ir nuoširdus. Todėl jis susidraugauja net su Marso planetos siaubūnais – vilku ir lokiu, o susidraugavęs išmoksta nugalėti savo baimę – draugauti galima net su ja. Sunkiausią, pavojingiausią minutę jis toks tvirtas todėl, kad prisimena mylimą rugiagėlę, mintimis būna su ja; ji ir padrąsina: ,,mudviejų meilė kur kas stipresnė už baimę. Elkis draugiškai ir pamatysi - viskas bus gerai.“
Buvimas kartu – viena iš didžiausių širdies dovanų, kurią įgyja keliaudamas arklys Dominykas. Jis supranta ir Neptūno pamokymą, jį iškart išmoksta, kai vandenų valdovas taria: ,,Silpnatiki, turi tikėti savimi. Net ir tada, kai eini vandeniu.“
Rašytojo Vytauto V. Landsbergio literatūrinę istoriją gražiais, savitais piešiniais perpasakoja dailininkas Sigutis Asch, dažnai sustiprindamas, paryškindamas siužeto įvykius, veikėjų charakteristikas, jų detales, kurdamas atmosferą, nuotaiką. Neatsitiktinai iliustracijos primena animacinio filmo kadrus, stambių ir bendrų, panoraminių kadrų derinimą. Dailininkas Sigutis Asch gyvena Los Angeles ir yra dailininkas multiplikatorius. Tad Arklį Dominyką matome ir lyg animacinio filmo personažą – itin išraiškinguose, judesio, veržlumo pilnuose ar net sąmoningai jais tarsi perpildytuose piešiniuose, daugiau ar mažiau jumoristiniuose, o kai kada nevengiančiuose ir grotesko, sarkazmo bei ironijos.
Tu supranti. Tai per toli. Aš negaliu nusinešti šito kūno. Jis per sunkus. ... Bet jis bus tik kaip sena palikta žievė. Senų žievių niekas neliūdi...Dominyko Arklio išmintys ir tiesos – regis, skinamos nuo to paties Pažinimo ar Pasaulio Medžio, kaip ir Mažojo Princo tiesos Antuano de Sent-Egziuperi parašytoje istorijoje. Kad ir šis Princo žinojimas: ,, Tu supranti. Tai per toli. Aš negaliu nusinešti šito kūno. Jis per sunkus. ... Bet jis bus tik kaip sena palikta žievė. Senų žievių niekas neliūdi...“
Dominyko ieškojimai ir atradimai – kaip ir medinio Pinokio virtimas berniuku autentiškoje Carlo Collodi‘o istorijoje ,,Pinokio nuotykiai“. Kaip ir šio medinuko susitikimas su Žydraplauke mergele, kuri buvo – žinoma – geroji Fėja, jau daugiau nei tūkstantį metų gyvenanti toje giraitėje: kaip ji padeda medinukui, kaip ji dalyvauja Pinokio virsme – jam tampant žmogumi.
Pažinimo Medis išmokė Dominyką Arklį keliauti žvaigždiškojo siūlo, siūlo-spindulio, pagalba, išmokė eiti vandeniu, išmokė gerumo ir draugiškumo, rūpestingumo, širdimi klausytis ir girdėti, išmokė mylėti rugiagėlę Svajonę...
Ačiū Dominykui Arkliui už jo keliones... Ačiū visiems kūrėjams, leidusiems Dominykui iškeliauti ir sugrįžti... Sugrįžti pas mus – ir šia gražia, turininga, prasminga Antrąja knyga apie mielą, baltą Arklį...
