Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Režisierius Aleksandras Špilevojus: „Kūryboje stengiuosi ieškoti skambesio, kuris veiktų žiūrovus“

Jaunosios kartos dramaturgas, režisierius ir aktorius Aleksandras Špilevojus – gerai žinomas Lietuvos teatro mylėtojams. Aleksandro spektaklis – koncertas „Neišmoktos pamokos“ buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui “, o pjesė pelnė ir kelis rimtus dramaturgijos apdovanojimus Lietuvoje ir užsienyje.
Aleksandras Špilevojus
Aleksandras Špilevojus / Projekto partnerio nuotr.

Spektaklyje nagrinėjamos temos ir keliami klausimai svarbūs daugeliui: žiūrovai kviečiami permąstyti tai, ko neišmokome mokykloje ir galbūt vis dar mėginame perprasti savarankiškai. Spektaklio metu svarbus vaidmuo tenka muzikai. Ją gyvai atlieka grupė „Colours of Bubbles“. Visi norintys pamatyti spektaklį – koncertą „Neišmoktos pamokos“, galės tai nemokamai padaryti šį šeštadienį Vilniaus traukinių stoties muziejuje įsikūrusiame Nepriklausomame Kalėdų miestelyje „Šv. Stotis“.

– Spektaklį „Neišmoktos pamokos“ šį kartą pristatote netradicinėje erdvėje – traukinių stotyje. Su kuo jums asocijuojasi traukininių stotis?

– Traukinius ir jų stotis labai mėgstu – jie man primena vaikystę. Kai buvau mažas, traukiniais vykdavau aplankyti savo senelių giliai giliai į Rusiją. Kelionė trukdavo apie dvi paras. Šalia močiutės namų tekėjo milžiniška upė, o netoliese buvo ir traukinių stotis. Todėl namuose nuolatos girdėdavosi atplaukiančių laivų ir dundančių traukinių garsai. Gyvendamas Panevėžyje, vedinas ilgesio, pradėjau visiškai be reikalo lankytis traukinių stotyje. Ten vyko ir pirmieji mano pasimatymai su dabartine mano žmona Agne. Nepaisant to, kad stotis nebuvo pakeliui nei jai, nei man. Paprasčiausiai traukinių stotis turėjo savotiško žavesio.

– Ištiesų, žavinga ir įnoringa vieta. Ar kilo sunkumų pritaikant spektaklį tokiai specifinei erdvei?

– Šiuos sunkumus laikau iššūkiais. Visai neseniai „Šv. Stoties“ scenoje rodėme spektaklį „Urodas“. Šio spektaklio metu negalėjome naudoti visos jo scenografijos, originalaus apšvietimo ar pilnos choreografijos. Mizanscenos buvo pritaikytos šiai erdvei ir rezultatas buvo labai įdomus. Šaltis, neįprasta aplinka ir nedidelė scena privertė aktorius būti kiekvieną sekundę „čia ir dabar“.

Jie neturėjo nei sekundės atsipalaidavimui ar mechaniškam darbui. Visos šios aplinkybės suveikė kaip labai geras jungiklis dar didesniam sąmoningumui ir kokybiškesniam bendravimui su publika. Tai jautėme iš publikos reakcijų. „Neišmoktų pamokų“ atveju, turėtų būti lengviau, nes tai yra spektaklis – koncertas, o koncertai gana dažnas reiškinys viešose erdvėse. Net ir žiemą.

– Spektaklio „Neišmoktos pamokos“ svarbia dalimi tampa muzika. Kiek ji apskritai svarbi jūsų kūryboje?

– Man visada rūpėjo kaip skamba spektaklis. Mano kūryboje muzika ne tik papildo, tačiau dažnai pati išsako jausmus ir mintis. Muzika ne tik fonas, bet veikiau papildomas herojus, kuris veikia ne mažiau nei aprašytieji pjesės personažai. Svarbi ne tik grynoji muzika, bet ir aktorių balsai, jų judėjimo skleidžiami garsai, plojimai ar panašiai. Visa tai vadinu spektaklio skambesiu. Kūryboje stengiuosi ieškoti skambesio, kuris veiktų žiūrovus.

Projekto partnerio nuotr./„Neišmoktos pamokos“
Projekto partnerio nuotr./„Neišmoktos pamokos“

– „Neišmoktos pamokos“ tai debiutinė pjesė, kuri susilaukė ne vieno apdovanojimo Lietuvoje ir užsienyje. Kaip gimė ši pjesė?

– Iki tol teatre vaidinau, o tekstus rašiau sau. Būtent taip buvo ir su „Neišmoktomis pamokomis“. Joje yra ypatingai daug savirefleksijos. Kalbėjimo apie tai ko neišmokau, ką dar noriu sužinoti ir pažinti, suvokti. Šiame spektaklyje kalbama apie žmones, kurie jau galbūt seniai pabaigę mokyklą ir kitus mokslus, pradėję karjeras, tačiau tai ne visai tai, kas, galbūt, leistų jaustis laimingam. Juolab, artėjant 30 metų sukakčiai susidūriau su tam tikrais klausimais, vertybių persvarstymu. Norisi užduoti sau įvairius klausimus: „Ar tai teisinga?“, „Kas apskritai yra teisybė?“, „Kaip man sugyventi su kitais žmonėmis, kurie galbūt turi visiškai kitokį teisybės suvokimą?“.

– Koks buvo šios pjesės kelias į sceną?

– Dar nebaigtą šios pjesės tekstą daviau savo teatro studijos mokiniams. Tai turėjo būti scenos kalbos pratimas. Jie pradėjo klausinėti, kas čia per tekstas, kur galėtų gauti paskaityti jį visą. Iš pradžių nedrįsdavau niekam sakyti, kad tai mano kūryba.

Tuomet kilo mintis, kad tai galėtų būti teksto išrėkimas skambant geram rokui. Todėl pasikviečiau prisidėti grupę „Colours of Bubbles“. Jie prisijungti neskubėjo, nes abejojo, kad jiems pavyks sukurti spektakliui tinkamą muziką. Po pirmųjų repeticijų, pamatę, kokia kryptimi viskas juda – sutiko. Tai sunki užduotis. Muzika šiame spektaklyje nėra fonas, tarp jos ir aktorių vyksta nuolatinis dialogas.

– Spektaklis ypač populiarus tarp mokyklinio amžiaus jaunimo. Ar jums svarbu kalbėtis su paaugliais?

– Pirminė intencija, kuri yra labai svarbi – tai regzti dialogą su savo amžiaus žmonėms, kurie vis dar prisimena savo mokyklos laikus ir vis dar turi „neišmoktų pamokų“, apie kurias ir kalbama spektaklio metu. Tačiau, taip nutiko, kad į spektaklį kelios mokytojos atėjo su mokiniais ir tarp jų pasklido kalbos, kad tai geras ir įdomus spektaklis. Visa kūrybinė komanda susilaukė daug gražių komentarų iš jaunų žmonių. Taip paaugliai tapo labai svarbia auditorijos dalimi.

– Galbūt pasiekėte auditoriją, kuriai Lietuvos teatre nėra skiriama pakankamai dėmesio?

– Gali būti. Dauguma spektaklių būna orientuoti vaikų arba vyresnių žmonių auditorijoms. Dažnai matau kaip į spektaklius vaikams atvedami paaugliai ir tada jie yra atbaidomi teatro, nes toks teatras neatliepia jų poreikių. Kartais spektakliai, kuriuos jiem reikėtų pamatyti, teatre pažymi „N–18“, galbūt, bijoma aštresnių kampų, diskusijos su jaunais žmonėmis.

Viename valstybiniame teatre, puikus režisierius Agnius Jankevičius kartu su labai stipria komanda, pristatė Fiodoro Dostojevskio kūrinio „Idiotas“ interpretaciją. Po spektaklio anonsu teko skaityti komentarus. Tarp jų atsirado ir viena mokytoja, kuri retoriškai klausė „Ar jau visą klasiką išdarkėte šiandienine maniera?“. Tada supratau, kad pats klausimas koduoja bet kokios interpretacijos nepriėmimą. Ji taip pat pažymėjo, kad į šį spektaklį niekada nevestų savo mokinių. Man tada kilo klausimas „Kodėl?“. Jei Dostojevskis į tas problemas, žiūrėjo savo laikmečiui šiuolaikiškai, kodėl ir mes negalime užaštrinti tam tikrų kampų, kad būtų apie ką diskutuoti šiandien? Ir net jei tas spektaklis būtų tikrai prastas, tai taip pat būtų puiki medžiaga diskusijai. Tačiau, iškart yra nukertama bet kokia dialogo galimybė.

– Ar yra galimybė užmegzti dialogą su žmonėmis, kurie nenori leistis į diskusijas?

– Įmanoma. Tačiau tai reikalauja labai daug pastangų ir laiko. Neatsitiktinai savo teatrą vadinu komunikatyviuoju. Tai nereiškia, kad mes lendame bendrauti su žiūrovais nuo scenos, kaip tai vyskta interaktyviajame teatre, visai ne. Žiūrovai gali ramiai stebėti, kas vyskta scenoje. Komunikacija šiuo atveju reiškia, kad mano ir aktorių dėmesys visada yra nukreiptas į žiūrovą, o ne uždarytas konflikte ant scenos. Mes stengiamės neatsitverti 4 siena.

Šalia yra žiūrovai ir mes kalbame jiems ir su jais. Svarbu žinoti, su kuo ir apie ką kalbi, nes kitaip gali likti nesuprastas. Ir tam yra svarbu pasirinkti tinkamą kalbėjimo būdą. Galima jį rasti, kai tau ištikrųjų rūpi. Aišku, visada galima sakyti, kad žiūrovai patys kalti, jeigu nesupranta, tačiau tada gali ir likti įdomus tik sau. Bet, žinoma, kitas žmogus turi turėti nors mažiausia norą kalbėtis. Su fanatikais kalbėtis dažnai yra neįmanoma.

– Pats rašote, režisuojate ir vaidinate. Ar nėra pavojaus pasiklysti neturint patariančio ir reiklaus „žvilgsnio iš šalies“?

– Prieš 30 metų nebūčiau galėjęs visko daryti pats. Teatro modelis buvo visiškai kitoks. Buvo aiškios ribos: kas yra dramaturgas, režisierius, aktorius ir kokios jų pareigos. Vyravo stiprus režisūrinio teatro kultas. Prieš porą dienų skaičiau interviu su Oskaru Koršunovu, kuriame jis apgailestavo, kad režisūrinis teatras miršta. Tačiau, su visa pagarba jam, manau, kad tai yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Ir tai vyksta ne tik teatre. Šiandieninis pasaulis yra toks, kad trinasi ribos tarp viso ko. Režisierius (ar direktorius kitose srityse) nebėra dievas. Dirbame komandose ir pasitikime vieni kitais. Nebijome konstruktyviai kritikuoti vienas kito ir tai dažnai labai padeda.

– Tikitės, kad žiūrovai išmoks kažką, ko neišmoko mokykloje šio spektaklio koncerto metu?

– Pirmiausiai, tai labai tikiuosi, kad žiūrovai ateis ir pasimėgaus puikiu reginiu, profesionaliu atlikimu ir gražia muzika. O štai jau tada prasideda tikrasis darbas jų viduje. Jeigu tekstai ir muzika sukels klausimų, o aš tikiu, kad tai gali sukelt klausimų, tuomet mano darbas bus atliktas gerai. Aš nenorėčiau, kad spektaklis duotų paruoštus atsakymus. Aš noriu kelti klausimus.

Šį šeštadienį, 19 val. Nepriklausomame Kalėdų miestelyje „Šv. Stotis“ laukiami visi norintys išvysti spektaklį – koncertą „Neišmoktos pamokos“. Renginys nemokamas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs