Antradienį vakare „Sugrįžimas“ pirmą kartą pasirodė pilnu spektaklio pasaulio vaizdu – kostiumais, grimu, scenografija, apšvietimu, garsovaizdžiu. Spektaklio kūrybinės komandos atstovai taip pat pasidalino savo įžvalgomis apie kūrybinį būsimos premjeros procesą.
Spektaklyje plėtojama netikėtai naktiniame klube mirusio jauno vyro Maiklo (akt. D. Grinys) istorija – jo kūnas tęsia labai netikėtą egzistencijos trajektoriją, o su kūnu likusi Maiklo dvasia lydi jį. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį reprezentuojantys personažai susitinka ir prasilenkia kliniškai švarioje erdvėje, o jų interakcijose netrūksta filosofinių, groteskiškų ar tiesiog komiškų epizodų.
Savo naujausią spektaklį režisierius N. Jasinskas pristatė kaip pasakojimą, savyje talpinantį radikalios transformacijos galimybę, kuri įmanoma tik tiesiai žvelgiant į visas žmogų varžančias baimes ir visuomenę slegiančius tabu. Pirmas žingsnis į pokytį, į transformaciją yra pasirinkimas nevertinti. „Vienas iš esminių R. Bolaño pasiūlymų – žiūrėti ir nevertinti“, – sakė režisierius. Pasak jo, atsisakius išmoktų dogmatiškų pasaulio vertinimo sistemų, atsiveria kitokio požiūrio ir supratimo erdvės, „man svarbu akcentuoti ne anapusybę, bet radikalią transformaciją, kurioje nebevertiname ir priimame aplinkybes tokias, kokios yra. Tai susiję su daugiasluoksnių ir daugiastruktūrių įvykių priėmimu bei bandymu juos suvokti. Priėmimas vietoj paneigimo. Nori to ar nenori. Nes tai yra. Aišku, kad sudėtinga, mūsų taip mąstyti niekas nemokė. Bet teatro esmė – pabandyti įeiti į naujus mąstymo būdus, naujų tinklų gijas“.
Mintis kurti spektaklį pagal R. Bolaño pirmiausia kilo jo dramaturgui Edgarui Gerasimovičiui. Jis pasakojo, kad rašydamas tekstą spektakliui rėmėsi masinių žiniasklaidos priemonių kalba, „daug naudojausi televizinėmis konvencijomis, šablonais iš televizijos laidų, reklamų, filmų. Rėmiausi klišinėmis scenomis ir dialogais, per kuriuos filtravau „Sugrįžimą“. Visi spektaklio personažai sąlyginai plokšti, dirbtiniai, tai mes darėme specialiai, bet jie visi turi dvigubus gyvenimus, skirtingai dvigubus gyvenimus“. Jis taip pat atkreipė dėmesį į itin ryškią spektaklio aplinką, personažus. „Mūsų „Sugrįžime“ viskas yra išgalvota ir dirbtina. Su Naubertu daug apie tai galvojome, tikimės, kad per tą dirbtinumą atsiskleis ir tam tikrų mūsų baimių iracionalumas, dirbtinumas, inertiškumas. Spektakliu bandome pakviesti iš pradžių įsižiūrėti, suprasti ir tik po to vertinti, neskubėti automatiškai atmesti“, – apibendrino spektaklio dramaturgas.
Įspūdingą baltos spalvos modulinę scenografiją spektakliui kūrė žinomas šiuolaikinis menininkas Tadas Černiauskas, jis akcentavo, jog perteikiant gyvųjų ir mirusiųjų erdvių sankirtą jam buvo itin svarbu scenografijos vizualinė švara, „sakyčiau, tai skaistykla, kurioje visas veiksmas ir vyks. Tad iššūkis buvo kurti kokybiškai, minimaliai, ieškoti, ne ką dar pridėti, bet ko dar galima atsisakyti“. Menininkas minėjo, jog jį įkvėpė erdvės, kuriose dirbama su kūnu, o ne kūnas jose, „tai visa sterilių aplinkų, kuriose yra daug nerūdijančio plieno bei techninis apšvietimas, estetika. Atspirties tašku man buvo visos vadinamosios sanitarinės zonos: morgai, ligoninės ir t. t. Bet kuriant scenografiją tikrai nebuvo siekio tiesiogiai sukurti kažkokią morgo ar ligoninės aplinką. Skolinamasis tik estetinis sentimentas. Kūriau kažką visiškai naujo“.
Baltoje scenos dėžutėje juda šeši ryškios išvaizdos personažai, jų kostiumai yra dar viena svarbi „Sugrįžimo“ pasakojimo sudėtinė dalis. Juos kūrusi kostiumų dizainerė Liucija Kvašytė minėjo, jog jos tikslas buvo per rūbus perteikti tam tikras personažus apibendrinančias taisykles, „visi kostiumai yra smarkiai hiperbolizuoti, kiekviename jų tarsi atsispindi keisto, atvirkščio pasaulio provaizdis. Į rūbus žiūrėjau funkciškai pridėdama įvairių funkcinių detalių, pavyzdžiui, trumpinto švarkelio apačioje niekaip nenaudingas diržas, arba dvigubas skeltukas, kuris yra tiesiog kvailystė. Daug tokių kostiumo detalių, kurios gal nebus pastebimos kiekvieno žiūrovo, bet yra skirtos realybės supratimui iškreipti, skirtos skatinti kvestionuoti realybę, kurioje esame“.
Spektaklio kompozitorė Agnė Matulevičiūtė taip pat kalbėjo apie tai, kad kuriant spektaklio garsovaizdį jai buvo svarbu pabrėžti veiksmo erdvės nerealumą, dirbtinumą. „Spektaklio forma labai neįprasta, santykis tarp gyvo aktoriaus balso ir jo balso įrašo yra labai eksperimentinis. Šio spektaklio garso pasaulis labai primena kino filmą. „Sugrįžime“ visą laiką skamba aiškūs, istorijas pasakojantys balsai, nerealistinės lydinčios garso atmosferos – tai labai eksperimentinis garsas, primenantis kino garso sukonstruotą realybę. Tai vienas aspektas. Kitas man svarbus aspektas – pomirtinio gyvenimo, skaistyklos tema. Dėl to man buvo įdomu į siurrealistinį garsų pasaulį integruoti dieviškai skambantį instrumentą – vargonus. Jie iš tiesų atlieka esminę temą. Taigi, kalbant apie garsą, spektaklyje susijungia du poliai – kinas su konstruota realybe ir pomirtinio gyvenimo tema“, – detaliai savo kurtą garsinę spektaklio pasaulio terpę apibūdino jo kompozitorė.
Spektaklio „Sugrįžimas“ premjera vyks rugsėjo 27 ir 28 dienomis Klaipėdos dramos teatre.
Įkvėpta Roberto Bolaño novelės „Sugrįžimas“. Režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgas Edgaras Gerasimovičius, scenografas Tadas Černiauskas, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, vaizdo menininkas Martynas Norvaišas, choreografė Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, garso režisierius Edvinas Vasiljevas, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.
Spektaklyje vaidina: Justina Vanžodytė, Džiugas Grinys, Samanta Pinaitytė, Ieva Navickaitė, Digna Kulionytė, Rimantas Pelakauskas.
