Fotografas apie darbą ir kūrybą pasakoja interviu.
– Fotografai paprastai kalba vaizdais, ne žodžiais. Kodėl patyrusiam vaizdo meistrui taip reikėjo rašyti. Ir dar – romaną?
– Pirmoji mano perskaityta knyga vaikystėje buvo Alexandre Dumas „Trys muškietininkai“. Skaityti buvo užburiančiai įdomu, bet labai liūdino vieta, kur d‘Artanjano mylimoji ponia Bonasje buvo nunuodyta. Todėl skaičiau vėl ir vėl tikėdamasis, kad jau šį kartą tai tikrai jos niekas nenunuodys. Skaitydamas septintą sykį supratau, kad ponią Bonasje gali išgelbėti tik vienas žmogus – aš pats. Jei tapsiu rašytoju ir išsaugosiu šventą d‘Artanjano meilę.
Nusprendžiau mokytis rašyti, po fotografijos studijų įstojau į žurnalistiką. Ir tada suvokiau, kad rašytojas yra ne tas, kuris moka rašyti, o tas, kuris turi ką papasakoti. O ką gali papasakoti pustuštis popieriaus lapas?
Bet dabar jau prinokau. Nebeatsimenu, ar tikrai ponia Bonasje buvo nunuodyta, todėl jos negelbėsiu – teguli ant Dumas sąžinės.
Neturiu labai aiškaus atsakymo, kodėl ėmiausi romano. Gal atėjo laikas išsikalbėti, gal pasivijo vaikystės troškimas... O gal tiesiog niekada nebuvau toli nuo rašymo – žurnalistiką pakeitė kitas žanras ir tiek.
– Kokiam skaitytojui rašėte savo pirmąjį romaną? Meilės istorijų skaitytojoms? Detektyvų mėgėjams? Svetimų nuotykių kolekcionieriams?
– Nesitaikiau į jokį segmentą. Vadovaujuosi nuojauta, kad pirmiausia pačiam turi būti įdomu tai, apie ką rašai – tik tada gali būti įdomu ir kitam. O man įdomu viskas: ir meilės istorijos, ir nuotykiai, ir detektyvai, ir gyvenimo prasmės paieškos. Gal todėl ir išėjo toks į vieno žanro rėmus netelpantis rašinys. Iš tiesų, juk pats gyvenimas neapsiriboja tokiomis fragmentacijomis – nebūna vien meilė kasdieninė ar tik nesibaigiantys nuotykiai.
– Rašytojas Rimantas Kmita ir jo „Pietinia kronikas“ pernai tapo tikru lietuviškos literatūros fenomenu. Jūsų romano „Fotografas“ pagrindinis herojus yra Aleksas Pietinis. Sutapimas? Ar išmintingas bandymas pasinaudoti Kmitos romano populiarumu?
– Su Rimantu susipažinome Šiauliuose, kai atvežė čia savo knygą. Ta proga pristačiau bendrą šiauliečių fotografijos projektą „Nevaryk an Petinia“, sukurtą gerokai prieš pasirodant knygai. Sutapimas, kad knyga išėjo panašaus pavadinimo?
Savojo romano personažus pradėjau eskizuoti 2015 metais, kai kurie veikėjai gavo pavardes, sutampančias su Šiaulių vietovardžiais: broliai Bubiai, Jurgis Medelynas, Zita Zoknienė, Rapolas Šimšė ir kt.
Pietinis yra didžiausias Šiaulių mikrorajonas, todėl pagrindinis herojus gavo tokį pasą. Beje, klausiau ir Rimanto Kmitos nuomonės dėl sutapimo. Kadangi jis aiškios pozicijos šiuo klausimu neturėjo, priėjau prie išvados, jog tokie žodžiai kaip „Šiauliai“ ar „Pietinis“ nėra saugomi autoriaus teisių.
– Kai kurie spalvingi „Fotografo“ veikėjai kalba tik šiaulietiškai. Jei ne „mankštelė“ su tokia kalba parašytu romanu „Pietinia kronikas“, ne vienas skaitytojas palaužytų liežuvį. Plunksna rašant slengu nelūžta?
– Šiaulietiškos tarmės knygoje nėra daug. Man ja rašyti nebuvo sunku, nes gimiau, užaugau ir gyvenu šiame mieste. Tad manau, jog tarmę perteikiau gana švariai. Šiaulietiškas slengas pamažu kinta, yra iškraipomas visokių šoumenų. Pastoviausia tarmė buvo sovietmečiu, kai gyvenome tarsi uždarame zoologijos sode. Vėliau ji ėmė artėti prie bendrinės lietuvių kalbos, o įvairūs tarmės parodijuotojai (net šiauliečiai) prikūrė visai nebūdingų tarčių. Kur kas sunkiau man sekėsi raštu perteikti rusakalbių akcentą. Tai buvo iššūkis.
– Tai geriausi rašytojai nuo šiol gyvena ar bent yra kilę iš Šiaulių? Dažniausiai įsivaizduojame, jog gyvenimas vyksta Vilniuje, na, pastaruoju metu dar Kaune. Bet Šiauliuose?! Ką ten veikia kūrybingi žmonės? Ir ar jūsų aprašyti Fotografijos namai nėra tik fantazijos vaisius?
– Teisingas pastebėjimas – visi geriausi gyvena arba kilę iš Šiaulių. Čia nuolat sužiba įvairių sričių talentai, kuriuos nusiurbia Vilnius ir didesnis pinigas. Bet gal taip ir turi būti, reikia palaikyti kraujotaką sostinėje – didžiausiame ir gražiausiame Lietuvos mieste. O Šiauliai jau įpratę keltis iš pelenų, čia pasilieka tie, kurie neturi svajonės pakliūti ant blizgančio žurnalo viršelio ir žino, jog geografinė vieta nekeičia jų esmės.
Puikių, kūrybingų žmonių bendruomenė po Fotografijos namų vėliava išties yra reali. Tačiau tikri namai su sienomis ir stogu – tik svajonėse.
– Kai pagrindinis romano herojus yra fotografas, o romaną rašo taip pat fotografas, natūraliai kyla klausimas: Aleksas Pietinis – tai jūs?
– Ar aš ryžas? Nežinau, ar patyrę romanų rašytojai man pritartų, bet manau, jog kiekvienas personažas susideda iš dviejų dalių: paties autoriaus ir fantazijos. Tik proporcijos skiriasi. Net visiškai išgalvotas personažas turi autoriaus bruožų, nes negali atsirasti iš niekur. Bet tai nėra autorius, tik jo fragmentas.
Rašymui apie save yra kitas žanras – biografija. O čia juk romanas, čia fantazijos niekas neriboja. Labai smagus užsiėmimas yra vairuoti herojų likimus, keisti jų pasirinkimus bei posūkius ir... vieną akimirką suprasti, kad galbūt šitokiu būdu svajoji, kaip galėjai gyventi, ką galėjai daryti kitaip, kur slypi tavo paties klystkelių priežastys.
– Bet namų Švedijoje nedažęs ir pikto dano fermoje odų žvėreliams nedyręs žmogus vargiai aprašytų tai tikroviškai...
– Teisybė. Bet asmeninės patirties šaltinis gali būti pernelyg seklus. Yra dar draugų, kolegų ir mažai pažįstamų žmonių istorijos, taip pat didžiulis informacijos srautas internete. Tiek to, prisipažinsiu – dyriau kažkada ten kailius ir aš, skyniau obuolius ir braškes, dažiau pastatus.
– Ir kokie vėjai jus ten buvo nunešę? Nedarbas, amžiaus vidurio krizė, žurnalistinis smalsumas?
– Istorinis lūžis ir nerimas. Pusė mano gyvenimo praėjo sovietmetyje, kita pusė tęsėsi laisvoje Lietuvoje. Bet tas perėjimas į laisvę buvo skaudus. Tris universiteto kursus turėjau mokytis „komunizmo statybą“, likusius tris – Lietuvos istoriją.
Kol studijavau, tik iš šalies stebėjau, kaip apsukrūs nomenklatūrininkai užsidėjo „Lietuvos mylėtojų“ kaukes ir privatizavo šalies turtą, kurį valdė ir iki laisvės. Stebėjau, kaip apsukrūs bemoksliai tapo vienadieniais milijonieriais veždami metalą iš Rusijos į Vakarus. Apėmė nerimas, kad ne tą kelią pasirinkau. Spaudė abejonės dėl mokslų prasmės, nes sunkiai sudurdavau galus. 1993 išvažiavau į Švediją su viltimi užsidirbti. Vėliau kelis kartus važiavau į Daniją. Neištverdavau ten ilgiau nei 3–4 mėnesius. Nepralobau. Bet praturtinau save patirtimi ir naujais draugais.
– Kodėl kadaise žinomas Šiaulių žurnalistas metė žurnalistiką?
– Iš žurnalistikos norėjau pasitraukti jau anksčiau, uždelsiau. Tai yra labai įdomus, dinamiškas darbas, bet ilgainiui pajunti, kad viskas kartojasi kaip voverės rate. Be to, žiniasklaida yra nuolatos alkana kriminalų. Dirbdamas reporteriu gali nepastebėti kultūrinių įvykių, bet šiukštu negali pražiopsoti juodosios žmogaus veiklos. Susitikimai su įdomiais žmonėmis nebeatsveria ciniškų juokelių: jei niekas nieko nenužudė – diena šuniui ant uodegos. Knyga „Motinos rankos“ apie anuomet itin garsią Almos Jonaitienės vaikžudystės bylą buvo paskutinis mano žurnalistinis darbas. Pajutau palengvėjimą – beveik nebesutinku piktų, negatyvių žmonių.
– Kad skaitytojas galėtų paskaičiuoti, kiek autoriaus asmenybės ir kiek fantazijos sudaro Aleksą Pietinį, turite papasakoti apie save. Ar ir jus supa tiek atsidavusių draugų ir kolegų, o atokiame kaime laukia mylima moteris ir mažytė judviejų kopija?
– Taip, mane supa didelis būrys nuostabių žmonių. Juos subūrė pomėgis fotografijai. Mes nesilankome vienas kito namuose, bet turime bendrą idėją – Fotografijos namus. Susibūrė skirtingų profesijų atstovai – medikai, prekybininkai, teisininkai, verslininkai, darbininkai, vadybininkai, pedagogai ir kiekvienas jų įneša savų idėjų į bendrą veiklą.
Spėju, kad dauguma patyrusių fotografų savo archyvuose turi tokių nuotraukų, kurios sukeltų vėją, jei tik išlįstų į viešumą.
Tiesa, priešingai nei romane, mums netenka gintis nuo kriminalizuotų politinių veikėjų, tačiau šiuos žmones nesunku suburti, kai reikia fotografuoti miesto šventes, senukus globos namuose ar nepasiturinčių šeimų vaikus. Jie prisideda ir prie kultūrinės veiklos – miesto kavinėse bei kitose erdvėse nuolat eksponuojamos 6–8 jų sukurtos fotografijų parodos.
Bet atokiame kaime manęs nelaukia moteris su vaikeliu. Aš jau per senas tokiems siurprizams.
– Šiauliečiai jūsų romane turbūt atpažins ne vieną šalia vaikštantį žmogų, nesunku „atrasti“ ir keletą garsių Lietuvos spaudos fotografų. Ar visos tos jūsų aprašytos istorijos vyko iš tikrųjų? Ar tikrai Vofkui „ridaktoris“ liepė atnešti negražią teisėjo nuotrauką, o kažkurio kolegos archyve saugiai guli garsios politikės erotinės nuotraukos?
– Gal ir atpažins. O gal tik panašumą suras. Kai kurios aprašytos istorijos iš tiesų buvo realios. Bet romane jos yra arba papildytos fantazija, arba adaptuotos šiai knygai. Vofko ir „ridaktorio“ epizodas yra tikras įvykis, tik personažas suklijuotas ir dviejų realių fotografų, todėl, galima sakyti, jis tik pusiau tikras.
Spėju, kad dauguma patyrusių fotografų savo archyvuose turi tokių nuotraukų, kurios sukeltų vėją, jei tik išlįstų į viešumą. Na, nebūtinai politiniu lygmeniu, bet kažkam pakenktų. Laimei, fotografai yra geri ir supratingi žmonės. O jei ne geri, tai atsargūs, su puikiais savisaugos instinktais.
– Kartais jūsų kartos fotografai pavadinami „prarastąja karta“. Juk išmanieji telefonai su superkameromis ir instagramas su gražinančiais filtrais tarsi atėmė iš jūsų duoną. Kai fotografu gali vadintis bet kas, turintis gerą išmanųjį telefoną, ar fotografo profesijai negresia išnykimas?
– Kai buvo užpatentuotas fotografijos išradimas, dailininkai, kurie patys prie to prisidėjo, sutriko – kas dabar bepieš, kai vaizdą galima tiesiog nufotografuoti? Kilo vos ne panika – dailė mirė. Bet ar mirė? Manau, visi technologiniai išradimai yra tik priemonė, įrankis, tereikia nuolat mokytis, adaptuotis ir naudotis naujomis technologijomis.
Be abejo, yra tų „prarastųjų“, kurie sutriko ir sustojo. Nes anksčiau jie žinojo, kad žino tai, ko nežino kiti. Taip labai nesunku užsiliūliuoti, nes tas, kuris žino „viską“ realiai jau yra miręs, tik pats to nežino.
Gera žinia yra ta, kad nuo pat fotografijos išradimo keitėsi daugybė technologinių dalykų, bet principas visad išliko tas pats – atspindinti šviesa patenka pro skylutę ir nugula ant šviesai jautraus pagrindo.
Profesionalai visada bus paklausūs, tik naujaisiais laikais jiems teks vis daugiau mokytis, būti universalesniems, fotografuoti iš oro, vandens ar kiaurai sieną. Arba... tiesiog būti geidžiamais kūrėjais.
– Ką jums pačiam vis dar įdomu fotografuoti?
– Žmogų, kuris yra didelis savo darbais, bet paprastas vertindamas savo atvaizdą. Kai žmogus priima save tokį, koks yra, nedemonstruoja socialiniuose tinkluos,e ką valgė priešpiet, o iškakojo pavakary. Jis nesistengia atrodyti gražesnis, nebando apgauti žiūrovo plastikiniu savo atvaizdu. Įdomu fotografuoti vyksmą, kur nėra nieko suvaidinto, kur kiekviena sekundė lemia – sugausi TĄ akimirką ar nesugausi. Tai gali būti gatvė, sporto varžybos, miesto šventė, netikėtas šešėlis ar liūtis.
