Šventės metu susirinkusius stebino kaskadininkai ir akrobatai. Smalsuolius masino ir „Ugnies rato“ fakyrų pasirodymai, o vaikai linksminosi jiems skirtuose atrakcionuose.
Pasak šventės organizatorių, Sukot yra labai linksma šventė, kuriai netrūksta šokių ir muzikos, o vienas jos pavadinimų yra „mūsų linksmybės metas“. Tiesa, tikroji šventės reikšmė – priminti, kad po to, kai Dievas išvadavo žydų tautą iš Egipto vergijos, jie 40 metų gyveno palapinėse. Bet yra ir daug svarbesnė reikšmė – visus tuos metus žydus supo ir saugojo „Šlovės debesys“, kuriuos ir simbolizuoja palapinė. Net šventės pavadinimas „Sukot“ yra kilęs iš žodžio „suka“, kuris reiškia „palapinė“.
Šventės metu visi norintys šventės dalyviai – žydai dalyvavo vadinamojoje keturių rūšių augalų tradicijoje. Organizatorių teigimu, „Keturios rūšys“ – labai svarbi Sukot šventės dalis, kuriai naudojamos „lulav“ – palmių viršūnės, „etrog“ – speciali citrusų rušis, „hadas“ – mirų šakelės, „arava“ – gluosnio šakelės. Kiekvienas šių augalų turi skirtingų savybių, simbolizuojančių skirtingus žmonių tipus. Paimti kartu ir sujungti jie parodo, kad visi žmonės yra vienodai svarbūs, nepriklausomai nuo asmeninių savybių. Tad Sukot yra ir vienybės šventė.
Daugiau apie Sukot šventę
Pagal portalo Zydai.lt informaciją, žydų Naujieji Metai ( Roš ha-Šana – „Metų galva“) būna rudenį. Pirmasis kalendoriaus mėnuo – tišris. Tišryje yra švenčiama ir pirmoji šventė iš švenčių ciklo, kurios mena išlaisvinimą iš Egipto vergijos ir keliavimą per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimą žydams ant Sinajaus kalno. Sukot šventė (hebr. šalaši) prasideda tišriaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę, kurios metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko palapinėje. Ją galima statyti iš įvairios medžiagos, svarbu, jog stogas nebūtų vientisas, kad būtų matomas dangus (todėl neretai ji buvo statoma iš žalių šakelių). Palapinės – „sukos“ – laikinojo būsto simbolis primena apie egzistavimą „tarp dangaus ir žemės“; sukoje praleista šventė – „dykumos kartos“ situacijos atkūrimas, išėjimas į kelią, kuriame buvo įteikta Tora, ir įžengimas į Pažadėtąją Žemę. Statydami naują namą Rytų Europos žydai neretai numatydavo specialų priestatą, skirtą Sukot šventei.
